Tarpbankinės palūkanų normos

Trumpai

Tarpbankinės palūkanų normos – tai palūkanų normos, už kurias tam tikrą valiutą vieni kitiems skolintų (pageidauja/pasiruošę skolinti) didieji pasaulio bankai. 

Plačiau

Pagrindinės (Lietuvos atžvilgiu) tarpbankinės palūkanų normos:

• EURIBOR (Euro Interbank Offered Rate) – tai vidurkis palūkanų, kuriomis bankai Europoje yra pasiruošę skolinti bei skolintis pinigus eurais. Rodiklį kiekvieną darbo dieną skaičiuoja Europos bankų asociacija. EURIBOR skaičiuojamas skolinimuisi nuo 1 savaitės iki 12 mėnesių (skirtingam skolinimosi periodui – skirtingos palūkanos). Mažmeninės paskolos dažniausiai pririšamos prie 6 arba 12 mėnesių tarpbankinių palūkanų normų. Dažniausiai ilgesnės trukmės palūkanos yra didesnės, tačiau palūkanų mažėjimo laikotarpiu gali būti ir atvirkščiai. 
• LIBOR (London Interbank Offered Rate) – panašus rodiklis kaip ir EURIBOR, tik šį skaičiuoja Britų bankų asociacija kartu su agentūra „Reuters“. LIBOR kiekvieną darbo dieną nustatomas pagrindinėms pasaulio valiutoms: EUR, USD, GBP, JPY, CHF.
• VILIBOR (Vilnius Interbank Offered Rate) – istorinės „lietuviškosios“ palūkanų normos, nurodydavusios tarpbankines palūkanas litais. Lietuvoje įvedus eurą, VILIBOR prarado prasmę ir nebeskaičiuojamas. Jį pakeitė EURIBOR, ir reikia manyti tai į naudą paskolų gavėjams, nes VILIBOR paprastai būdavo aukštesnis.

Visos tarpbankinės palūkanų normos daugiausia yra įtakojamos bazinės palūkanų normos, kurią nustato tos šalies (valiutos regiono) centrinis bankas. Taip pat didelę įtaką turi pinigų paklausa bei pasiūla esanti rinkoje bei bankų sistemoje. Reikėtų nepamiršti ir galimo piktnaudžiavimo, bei buvusio LIBOR skandalo dėl manipuliacijų šiomis palūkanų normomis.

Savo ruožtu, prie tarpbankinių normų dažniausiai yra pririštos išduodamų paskolų palūkanų normos. Šių palūkanų svyravimus ypač greit gali pajusti būsto kreditų gavėjai – bemaž visų šių paskolų palūkanos skaičiuojamos kaip tarpbankinė palūkanų norma plius sutarta marža. 

Nuo ko priklauso tarpbankinės palūkanų normos?

Pirmiausia, tarpbankinės palūkanos priklauso nuo centrinio banko pinigų politikos. Nustatomos bazinės palūkanų normos (pvz., refinansavimo norma) veikia visą finansų sistemą – kai jos didinamos, brangsta ir tarpbankinis skolinimasis, o mažinamos – skolinimas pinga.

Antras svarbus veiksnys – likvidumo lygis bankų sistemoje. Jei rinkoje yra pakankamai laisvų pinigų, bankai skolina pigiau. Tačiau likvidumo trūkumas didina konkurenciją dėl lėšų ir kelia palūkanų normas.

Trečia, reikšmingą įtaką daro ekonomikos būklė ir infliacija. Spartėjant infliacijai ar ekonomikai, palūkanos paprastai kyla, nes didėja pinigų paklausa ir centriniai bankai siekia ją suvaldyti.

Ketvirtasis veiksnys – rizikos vertinimas tarp bankų. Jei finansų sistemoje didėja neapibrėžtumas ar bankų tarpusavio pasitikėjimas mažėja, skolinimo kaina kyla dėl didesnės kredito rizikos.

Taip pat svarbūs yra tarptautiniai finansų srautai ir rinkų sąlygos. Globalūs kapitalo judėjimai, valiutų kursai ir investuotojų nuotaikos gali turėti įtakos likvidumui ir palūkanų lygiui.

Galiausiai, tarpbankinės normos priklauso nuo termino struktūros – trumpesnio laikotarpio paskolos paprastai turi mažesnes palūkanas nei ilgesnio laikotarpio, nes su jomis siejama mažesnė rizika.