Valstybės skola (Lietuvos skola)

---

Trumpai

'Valstybės skola', dar žinoma kaip 'viešoji skola' ar 'vyriausybės skola', yra pinigų suma, kurią valstybė yra skolinga savo kreditoriams, iš kurių vienokiu ar kitokiu būdu skolinosi pinigus. 

Plačiau

Kas patenka į valstybės skolos sąvoką, gali būti traktuojama skirtingai:

1. dažniausiai ji apima visų valstybinių institucijų skolas, įskaitant vyriausybę, savivaldybes ir kitus vietinius valdžios vienetus;
2. skola apima tik vyriausybės (centrinės valdžios) skolą;
3. skola apima visas valstybės subjektų skolas, įskaitant tiek vyriausybę bei kitas valdžios institucijas, tiek ir privačius juridinius bei fizinius asmenis.

(1) Pirmasis apibrėžimas naudojamas dažniausiai, ir apie jį čia kalbėsime daugiausia.

Valstybė dažniausiai skolinasi išleisdama skolos vertybinius popierius – obligacijas (ar taupymo lakštus ir pan.). Tačiau pasitaiko, kad valstybė iš kreditoriaus gauna paskolą tiesiogiai, tačiau tokie atvejai paprastai pasitaiko esant prastai valstybės finansinei situacijai, ir iš dalies traktuojama kaip parama (TVF, Pasaulio bankas, ERPB ir pan.).

Taip pat dažnai skaičiuojama išorinė valstybės skola, kuomet įskaičiuojami įsipareigojimai tik kitų šalių kreditoriams, o skolos tos pačios šalies subjektams (įmonėms ar gyventojams) yra neįtraukiamos. 

Kodėl valstybės skolinasi?

Sunku pasakyti, kodėl taip susiklostė, kad praktiškai visos valstybės turi skolų. Viena vertus, jei kas skolina pinigų už mažas palūkanas – kaip ir efektyvu tokius pinigus pasiskolinti ir investuoti į ilgalaikius infrastruktūros projektus, kad mokamos palūkanos atsipirktų. Kita vertus, kas gali sukontroliuoti, kad pasiskolintos lėšos nebus išleistos populistiniais tikslais, norint pasigerinti politikų reitingą, o valstybės skolos lygis pasieks pavojingą lygį?

Bet kokiu atveju, pasiskolinti lėšas esant biudžeto deficitui trūkstamiems mokėjimams padengti - lengviausias kelias. Dauguma valstybę valdančių politikų tokiu keliu ir eina. Juk nesunku padidinti vienokias ir kitokias išmokas iš paskolintų pinigų, taip susilaukiant populiarumo. O situacija, kad ilgą laiką būtų laikomasi biudžeto pertekliaus, ir skola užuot ją didinus būtų mažinama – tikrai nėra dažnas reiškinys.

Lietuvos skola

Žemiau esančiame grafike matome, kaip per paskutinius 10 metų išaugo Lietuvos skola. Negalima sakyti, kad ji pasiekė kritinį lygį, tačiau pats faktas, kad Lietuvos skola per vieną ekonominį nuosmukį išaugo daugiau nei tris kartus – gana iškalbingas:

* Šaltinis: statistikos departamentas. Skola - metų pabaigai. 

Iš kitos pusės, Lietuvos skola tarptautiniame kontekste dar neatrodo blogai. Išsivysčiusios šalys pradėjo skolintis gerokai seniau nei Lietuva, ir dauguma jų yra pasiekę aukštesnį skolos lygį:

* Šaltinis: Eurostat, 2014 metų duomenys.

Analizuojant bei lyginant valstybių skolą reiktų atkreipti į svarbiausią skolos rodiklį, kuris lietuviškai žinomas kaip ‚grynoji valstybės skola‘ – tai yra valstybės skolos minus jos turimi rezervai (turimas turtas: valiutų rezervai, auksas, vertybiniai popieriai ir kitas finansinis turtas). Analizuojant valstybės skolą reikia suprasti, kad išsivysčiusios valstybės turi kur kas daugiau rezervų nei tokios šalys kaip Lietuva, ir jei lygintume valstybių grynąją skolą, tai ne visos daugiau skolų turinčios valstybės atrodytų prasčiau nei Lietuva.

Koks valstybės skolos lygis yra optimalus? Tai tikrai nėra labai paprastas klausimas. Norėtųsi sakyti, kad optimali skola – jokios skolos, tačiau kalbant apie finansų efektyvumą, skolos kaštus bei galimą grąžą – tai nebūtų teisingas atsakymas. Vienareikšmio atsakymo nėra - visoms valstybėms vienodo standarto pritaikyti negalima.

Vienos valstybės gali sau leisti didesnę skolą, kitos – mažesnę. Tokios mažos šalys kaip Lietuva, neturi tiek įrankių kaip JAV ar Japonija, kurios pilnai kontroliuoja savo valiutos kiekį rinkoje, gali supirkti savo obligacijas, bei turi milžiniškus rezervus.

Praktikoje dažnai pasitaikanti problema yra ta, kad kol valstybė gali pigiai skolintis, gali atrodyti, kad skolintis daugiau yra efektyvu. Tačiau kai skolos pasiekia tam tikrą ribą, skolinimosi palūkanos rinkoje pradeda augti, o skola jau būna didesnė nei valstybė pajėgia susidoroti. 

Valstybės skolos kaštai

Pagrindinis valstybės skolos trūkumas  – tai, kad ji turi savo kaštus. Tie kaštai – tai mokamas palūkanos. Niekas už dyką pinigų neskolina (pasitaiko išimčių: kai kuriais rinkos etapais, saugiausių valstybių obligacijos gali turėti nulinį ar neigiamą pajamingumą), ir didelių skolų išlaikymas mokesčių mokėtojams brangiai kainuoja.

Kol valstybės skola nedidelė – kaštai (mokamos palūkanos) taip pat paprastai būna nedideli. Jei valstybės skolos sparčiai auga ir pasiekia kritinį lygį, jos kredito reitingas prastėja, rizikingumas auga, adekvačiai auga ir už skolas (naujai išleistas) mokamos palūkanos.

Tam tikru momentu valstybė gali papulti į itin sunkią situaciją: ji turi daug skolų, o jų kaštai didėja, dėl to skola didėja dar labiau, kaštai dar labiau... Ir be papildomos pagalbos tokiai valstybei pačiai sukontroliuoti panašią situaciją – rimtas iššūkis. Būtent tą rodo ir Graikijos pavyzdys.

Valstybės biudžeto deficitas

Kalbant apie valstybės skolą, vienareikšmiškai kartu vertinti reikia ir biudžeto perteklių ar deficitą, nes būtent šis dydis rodo į kurią pusę krypsta valstybės skola. Jei biudžetas su deficitu - reiškia valstybės išlaidos didesnės nei pajamos, ir tai daroma valstybės skolos sąskaita. Ir atvirkščiai, biudžeto perteklius reiškia, kad valstybė mažina savo skolą. Pavyzdžiui, Lietuvos biudžeto perteklius 2016 metais buvo 0,3% lyginant su šalies BVP. Tuo tarpu ankstesni metai buvo deficitiniai: 2015-ais -0,2% deficitas, 2014-ais -0,6%, o 2013-ais -2,6% deficitas lyginant su BVP.

Komentarai