Bazinės palūkanų normos

Trumpai

Bazinė palūkanų norma – tai palūkanų norma, kurią nustato centriniai bankai. Kiekvienai valiutai palūkanų normą nustatinėja vienas centrinis bankas. Pavyzdžiui, eurui bazinę palūkanų normą nustato Europos centrinis bankas (ECB), JAV doleriui – FED, Anglijos svarui – Anglijos centrinis bankas (BoE).

Plačiau

Bazinė palūkanų norma atspindi, kokias palūkanas centriniam bankui moka komerciniai bankai, besiskolinantys iš jo pinigus. Šios palūkanų normos neišvengiamai paveikia ir visas kitas palūkanų normas rinkoje. Jei didėja bazinės normos, adekvačiai (nebūtinai lygiai tiek pat, nes mechanizmas yra grįstas lūkesčiais dėl ateities palūkanų) reaguoja ir tarpbankinės palūkanų normos, nuo kurių dažniausiai priklauso ir visos kitos kreditų palūkanų normos.

Bazinių palūkanų normos pokyčiai turi kelis pagrindinius efektus:

• Reguliuoja kainų lygį bei infliaciją.
• Reguliuoja pinigų kiekį rinkoje.
• Reguliuoja skolinimosi lygį rinkoje.
• Reguliuoja/įtakoja turto kainas ir jų burbulų susidarymą.

Bazinių palūkanų dydis paprastai būna keičiamas palaipsniui, po 0,25 proc. ar panašiu dydžiu. FED šiuo atžvilgiu yra kur dinamiškesni ir vykdo spartesnius bei agresyvesnius pokyčius nei ECB. Pats palūkanų dydis smarkiai priklauso nuo vyraujančios infliacijos, tačiau išsivysčiusiose šalyse bazinės palūkanos paprastai svyruoja tarp 0%-6% (nors kai kuriais atvejais gali būti ir neigiamos).

Istorinės bazinių palūkanų normos eurais ir doleriais