Investicinių fondų mokesčiai

Platinimo mokestis / Išpirkimo mokestis

Trumpai

Platinimo mokesčiai bei išpirkimo mokesčiai - tai tokie mokesčiai, kurie išskaičiuojami iš kliento investuojamos sumos jam investuojant į investicinius fondus. Platinimo mokestis išskaičiuojamas investicijos įsigijimo metu, o išpirkimo mokestis išskaičiuojamas investicinio fondo pardavimo momentu. 

Plačiau

Anglų kalba platinimo bei išpirkimo mokesčiai žymimi kaip „Front-End Load“ bei „Back-End Load“. Tačiau nepaisant to, kad vienas iš jų mokamas investavimo į fondą pradžioje, o kitas pabaigoje, abu jie mažina investicijų sumą numatytų procentu, ir realiai nėra skirtumo ar jis bus nuskaičiuotas pradžioje ar pabaigoje (jei nėra papildomų sąlygų dėl investicijos išlaikymo terminų).

Platinimo mokestis paprastai linkęs svyruoti 0%-5% ribose, nors dažniausiai linkęs sudaryti apie 2% akcijų fondams bei apie 1% obligacijų fondams. 

Išpirkimo mokestis taikomas kiek rečiau, ir dažniau buvo naudojamas norint investuotojus motyvuoti ilgiau išlaikyti savo investiciją – išlaikius fondą skirtingą metų skaičių, nuskaičiuojamas skirtingas procentas. Tokia metodika grįsta tuo, kad trumpalaikiai klientai į fondus išbalansuoja jo valdymą ir sukuria papildomų sąnaudų. Taip pat taip klientai išlaikomi esant rinkų kritimui.

Dar prieš kokį dešimtmetį beveik visi valdomi investiciniai fondai turėjo bent vieną iš šių mokesčių, iš kurių buvo išlaikomas didelis platinimo tinklas (tarpininkai, konsultantai, marketingas ir pan.). 

Vis tik investicinės rinkos kompiuterizacija, didėjanti konkurencija bei efektyvumas vertė šiuos mokesčius mažėti, ir iš dalies nunykti visai. Prie to daug prisidėjo pasyviai valdomų fondų (indeksinių), ETF‘ų populiarumas.

Komentarai