„Snoro” istorija: „geras”, „blogas” ir „bjaurus”

2011 11 23

Nors su “Snoro” banko netektimis tiesiogiai neturiu nieko bendro, tačiau negaliu ramiai stebėti šios istorijos. Kartais net pradeda atrodyti, jog iš Lietuvos jau išemigravo ne tik darbininkai, bet ir visi specialistai.

Pirmiausia kyla natūralus klausimas, ką visą laiką iki šiol veikė Lietuvos bankas? Reikia pripažinti, kad Lietuvos banko, kuriame dirba netoli tūkstančio tarnautojų, funkcijų nėra tiek jau daug – nesant valstybinės monetarinės politikos, pagrindinė funkcija lieka komercinių bankų priežiūra. Kadangi įtaka didiesiems Skandinavijos bankams labai ribota, viskas ką Lietuvos bankas turėjo iš esmės padaryti, neskaitant investicijų į Graikijos obligacijas, tai tvarkingai prižiūrėti keletą smulkiausių vietinio kapitalo bankų. Ir su tokia užduotimi centrinis bankas, turėdamas bemaž tuos tūkstantį darbuotojų, sugebėjo susimauti. Ir žmonėms visai nesvarbu ar tai Šarkinas, ar Vasiliauskas, nes jie pasitikėjo Lietuvos banko institucija, pasitikėjo Lietuvos vardu. Pasitikėjo ir investuotojai.

Ne ką mažiau atsakingi, o gal net ir daugiau, yra banko audito bendrovė „Ersnt & Young“, kuri pasirašinėjo po audituotomis banko ataskaitomis. Audito bendrovė „įsitikinusi, jog auditą atliko pagal galiojančius audito standartus“. Tačiau tai, geriausiu atveju skamba apgailėtinai. Tiesa, paskutinis auditas buvo atliktas daugiau nei prieš pusmetį, ir jei pasirodys, jog pasigesti vertybiniai popieriai dingo po to, audito bendrovė liks išteisinta.

Tačiau kas buvo tas buvo, svarbiausia tai kas vyksta dabar. Po banko nacionalizavimo iš karto buvo pristatyta „gero“ ir „blogo“ banko idėja. Na namų darbai lyg ir padaryti, pradžia gera. Deja, kažkodėl aiškiai nesigirdėjo kodėl paruoštas būtent toks planas. Pasaulyje „geras“ ir „blogas“ bankas atskiriamas tuomet, kai pagrindiniai bankai nebesugeba tinkamai tęsti savo funkcijų. Įsivaizduokite kas dėtųsi rinkoje, jei nutrūktų kitų įmonių kreditavimas (banko funkcijų netęsimas jokiu būdu nereiškia, jog kreditoriai praranda visas savo lėšas). Tai palaipsniui sužlugdytų daugelį ūkio sektorių.

Tačiau „Snoro“ atvejį prie tokių priskirti sunku. Šio banko išduotos paskolos tesudaro apie 7 proc. Lietuvos rinkos. Jei bankas nustotų išdavinėti naujus kreditus, tai neturėtų jokio poveikio rinkai, tokią nedidelę spragą bematant užpildytų likę bankai.

Tad kodėl gi tas „geras“ ir „blogas“? Sprendžiant iš visko, pagrindiniu kriterijumi tampa tai, kad valstybė be papildomų problemų galėtų padengti apdraustuosius indėlius. O visi kiti... Na, čia jau jų problema. Bet iš karto kyla klausimai, ar tai teisėta, ar tai teisinga? Dėl vienų interesų paaukoti ir pastatyti į nežinomybę visus likusius?

Juk visi „Snoro“ banko smulkieji investuotojai bei kreditoriai pasitikėjo Lietuvos banko bei auditorių darbu, pasitikėjo Lietuvos valstybe. Galų gale, net suprasdami banko rizikingumą galėjo tikėtis atgauti esminę dalį lėšų. Dabar tokio aiškumo nėra. Ir kaip investuotojai galėtų vertinti įstaigos riziką, jei paskui ateis valstybė, ir sudėlios viską taip kaip patogiau jai?

Patiko informacija?

Pasidalink nuoroda su draugais ir kolegomis! Kelkime lietuvių finansinį raštingumą kartu!

atgal