„Snoro” istorija: „geras”, „blogas” ir „bjaurus”

Tačiau kas buvo tas buvo, svarbiausia tai kas vyksta dabar. Po banko nacionalizavimo iš karto buvo pristatyta „gero“ ir „blogo“ banko idėja. Na namų darbai lyg ir padaryti, pradžia gera. Deja, kažkodėl aiškiai nesigirdėjo kodėl paruoštas būtent toks planas. Pasaulyje „geras“ ir „blogas“ bankas atskiriamas tuomet, kai pagrindiniai bankai nebesugeba tinkamai tęsti savo funkcijų. Įsivaizduokite kas dėtųsi rinkoje, jei nutrūktų kitų įmonių kreditavimas (banko funkcijų netęsimas jokiu būdu nereiškia, jog kreditoriai praranda visas savo lėšas). Tai palaipsniui sužlugdytų daugelį ūkio sektorių.

Tačiau „Snoro“ atvejį prie tokių priskirti sunku. Šio banko išduotos paskolos tesudaro apie 7 proc. Lietuvos rinkos. Jei bankas nustotų išdavinėti naujus kreditus, tai neturėtų jokio poveikio rinkai, tokią nedidelę spragą bematant užpildytų likę bankai.

Tad kodėl gi tas „geras“ ir „blogas“? Sprendžiant iš visko, pagrindiniu kriterijumi tampa tai, kad valstybė be papildomų problemų galėtų padengti apdraustuosius indėlius. O visi kiti... Na, čia jau jų problema. Bet iš karto kyla klausimai, ar tai teisėta, ar tai teisinga? Dėl vienų interesų paaukoti ir pastatyti į nežinomybę visus likusius?

Juk visi „Snoro“ banko smulkieji investuotojai bei kreditoriai pasitikėjo Lietuvos banko bei auditorių darbu, pasitikėjo Lietuvos valstybe. Galų gale, net suprasdami banko rizikingumą galėjo tikėtis atgauti esminę dalį lėšų. Dabar tokio aiškumo nėra. Ir kaip investuotojai galėtų vertinti įstaigos riziką, jei paskui ateis valstybė, ir sudėlios viską taip kaip patogiau jai?