Garantinis fondas

---

Trumpai

Garantinis fondas – tai valstybės įsteigtas (tačiau ne valstybės finansuojamas) socialinės apsaugos fondas, skirtas bankrutavusių įmonių darbuotojų apsaugai. Įmonei iškėlus bankroto bylą, iš šio fondo išmokamas nesumokėtas darbo užmokestis, sukaupti atostoginiai (dalinai), priklausančios išeitinės bei kitos išmokos.
Plačiau

Šį fondą Lietuvos vyriausybė įsteigė  2001 m. birželio 15 d. Nuo to laiko jis kaupia lėšas bei išmoka nustatytas išmokas. Faktiškai kiekviena bankrutavusi įmonė turi finansinių įsipareigojimų savo darbuotojams. Iš Garantinio fondo lėšos skiriamos tiek darbuotojams, su kuriais bendrovei iškėlus bankroto byla darbo sutartys nutraukiamos, tiek ir tiems, kurie lieka dirbti bankrutuojančioje įmonėje iki kol procesas bus baigtas.

Garantinio fondo išmokos

Šio fondo svarba socialinėje darbuotojų apsaugoje tikrai reikšminga. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje vėluoti išmokėti atlyginimą keliais mėnesiais nieko pernelyg nestebina. Tokie atvejai dar keblesni ekonominio sunkmečio laikotarpiais – darbo užmokesčio laukimo laikotarpis dar daugiau prasitęsia, o šansų susirasti kitą darbą ženkliai sumažėja. Įmonei su tokiu skolos šleifu darbuotojams bankrutavus, pastarieji be šio fondo garantijų atsidurtų labai blogoje padėtyje.

Darbuotojas iš Garantinio fondo gali gauti šias išmokas:

• Darbuotojui priklausantis darbo užmokestis, bet ne didesnis kaip už praeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš darbuotojo atleidimo dieną, priskaičiuotų darbuotojui su darbo santykiais susijusių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, 3/4 sumos ir neviršijantis kalendorinio ketvirčio, einančio prieš nutarties iškelti bankroto bylą arba kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos mėnesį, Lietuvos statistikos departamento skelbiamų trijų šalies ūkio vidutinių mėnesinių bruto darbo užmokesčių sumos. Kai užpraeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš darbuotojo atleidimo dieną, priskaičiuotų darbuotojui su darbo santykiais susijusių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, suma yra mažesnė už tris minimaliąsias mėnesines algas arba tokios sumos nebuvo, išmokos darbo užmokesčio įsiskolinimui atlyginti dydis laikomas lygus trijų minimaliųjų mėnesinių algų sumai.
• Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, neviršijanti vienos minimaliosios mėnesinės algos.
• Išeitinė išmoka, numatyta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnyje, 300 straipsnio 4 dalyje ar Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įmonių bankroto įstatymas) 19 straipsnio 2 dalyje, neviršijanti dviejų minimaliųjų mėnesinių algų sumos.
• Apmokėjimas už prastovą, neviršijantis asmens vienos minimaliosios mėnesinės algos.
• Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytas žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė šioje dalyje nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei.

Šaltinis: LIETUVOS RESPUBLIKOS GARANTINIO FONDO ĮSTATYMAS

Garantinio fondo įmokos

Įmokas į garantinį fondą moka visi darbdaviai, o jų dydis sudaro 0,2% nuo sutartinio darbo užmokesčio su priedais (atlyginimo “ant popieriaus”). Techniškai šį mokestį moka darbdavys, tačiau reikia suprasti, jog visi su darbo užmokesčiu susiję mokesčiai vienaip ar kitaip jį mažina, ir realiai tokius mokesčius moka darbuotojai.

Įmokos skaičiuojamos kiekvienam mėnesiui, o priklausomai nuo jų dydžio, nedidelės įmokos gali būti mokamos tik vieną, arba du kartus per metus.  Šios įmokos skaičiuojamos ne tik įmonių darbuotojams, bet jas moka ir savarankiškai dirbantys asmenys (pagal individualią veiklą, ūkininkai, ir pan.).

Iki 2016 metų pabaigos įmokas į garantinį fondą administravo VMI, tačiau nuo 2017 metų pradžios šių įmokų administravimą perima VSDF (Valstybinio socialinio draudimo fondo) valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 

Piktnaudžiavimai

Pagrindinė šio fondo problema – tyčiniai bankrotai, ar „feniksais“ vadinamos įmonės. Tokios įmonės palieka skolų šleifą tiekėjams bei darbuotojams. Kadangi verslas po bankroto atidaromas iš naujo, tik kitos įmonės vardu - be darbuotojų, žinoma, nieko nesigaus, o naujų darbuotojų surasti nėra lengva.

Todėl toks verslininkas neišvengiamai turi susitarti su savo darbuotojais, kad jie vėl darbuotųsi naujoje įmonėje. Iš senosios darbovietės jie savo užmokestį atgauna iš garantinio fondo (dar su išeitine išmoka ir galimais apmokėjimais už prastovą!), o netrukus ar dar anksčiau nei bankrutavo senoji darbovietė, jau dirbdami naujoje, galimai gaunant darbo užmokestį nelegaliai.

Garantinio fondo biudžetas atrodo taip:

Nors per buvusį laikotarpį skirtos išmokos buvo didesnės nei surinktos įmokos, tačiau reiktų atkreipti dėmesį, kad tam daug įtakos turėjo buvęs itin stiprus ekonominis nuosmukis. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog dabartinis garantinio fondo mokestis yra pakankamai subalansuotas (bent jau artimiausiam dešimtmečiui), kad ilguoju laikotarpiu įmokos ir išmokos viena kitą atitiktų.

Žinoma, esant skirtingiems ekonominiams ciklams, fondo balansas taip pat svyruos į vieną, ar į kitą pusę. Ekonominio klestėjimo laikotarpiu surenkamos įmokos bus ženkliai didesnės už išmokas, ir atvirkščiai - ekonomikos smukimo laikotarpiais (ypatingai antroje pusėje), įmokos sumažėja, o išmokos sparčiai išauga, todėl tik po kelių ekonominių ciklų bus galima tinkamai įvertinti ar garantinis fondas tinkamai subalansuotas.

Komentarai