Diskonto norma

Trumpai

Diskonto norma – tai procentinis dydis, naudojamas diskontuotų pinigų srautų (DCF) metode perskaičiuojant būsimų pinigų vertę į dabartinę. 

Plačiau

Kitaip sakant, tai rodiklis, kuris parodo kiek nuvertėja pinigai ateityje lyginant su dabartine jų verte. Žinoma, tai subjektyvus rodiklis, nepriklausomai nuo to kaip jis bus nustatytas. 

Dažniausiai diskonto normai apskaičiuoti naudojamas WACC (svertinių kapitalo kaštų) metodas, kuris, ko gero, yra objektyviausias tarp šiuo metu naudojamų metodų. WACC atsižvelgia į realius skolinimosi kaštus, o nuosavo kapitalo kaštai skaičiuojami pagal CAPM metodą.

Nepaisant to, kaip diskonto norma nustatyta, ji savo esme yra sudaryta iš dviejų dalių: nerizikingos palūkanų normos ir rizikos premijos. Būtent pastaroji yra sunkiai įvertinama dalis, nes turi įtraukti visų rūšių rizikas (rinkos, pramonės šakos, politinę, projektinę ir kt.).

Pagrindiniai diskonto normos nustatymo būdai

Vienas dažniausiai taikomų diskonto normos nustatymo metodų yra kapitalo turto vertinimo modelis (CAPM). Šis metodas remiasi prielaida, kad investicijos grąža priklauso nuo bendros rinkos rizikos. Pagal šį modelį diskonto norma apskaičiuojama sudedant nerizikingą palūkanų normą ir rizikos priedą, kuris priklauso nuo investicijos jautrumo rinkos svyravimams. Praktikoje nerizikinga norma dažniausiai siejama su valstybės obligacijų pajamingumu, o rizikos priedas įvertina, kiek papildomos grąžos investuotojai tikisi už investiciją į rizikingesnį turtą. CAPM modelis yra plačiai naudojamas įmonių vertinime ir investicijų analizėje, nes jis suteikia struktūruotą būdą įvertinti riziką. Bet šis būdas tinkamas tik nuosavam kapitalui. Jei naudojama ir skolintas kapitalas, tuomet reikia naudoti sekantį variantą. 

Kitas svarbus diskonto normos nustatymo būdas yra vidutinės svertinės kapitalo kainos metodas (WACC). Šis metodas ypač dažnai naudojamas vertinant visos įmonės vertę arba didelius investicinius projektus. WACC atspindi bendrą įmonės kapitalo kainą, kuri susideda iš nuosavo kapitalo ir skolinto kapitalo kainos. Kadangi įmonės finansuojasi tiek iš akcininkų lėšų, tiek iš paskolų, diskonto norma turi atspindėti abiejų finansavimo šaltinių kaštus. Nuosavo kapitalo kaina dažnai apskaičiuojama naudojant CAPM modelį, o skolinto kapitalo kaina remiasi faktinėmis paskolų palūkanomis, pakoreguotomis dėl mokesčių. Tokiu būdu WACC leidžia įvertinti, kokios grąžos reikia, kad investicija būtų naudinga visiems kapitalo tiekėjams.

Trečias metodas remiasi palyginamųjų investicijų principu. Šiuo atveju diskonto norma nustatoma analizuojant panašių įmonių ar projektų grąžos rodiklius rinkoje. Jei tam tikro sektoriaus įmonės vidutiniškai generuoja, pavyzdžiui, 10–12 procentų grąžą, ši riba gali būti naudojama kaip orientacinė diskonto norma vertinant panašų projektą. Šis metodas dažnai naudojamas situacijose, kai trūksta detalių finansinių duomenų arba kai investicijos yra labai specifinės ir sunkiai pritaikomos standartiniams modeliams.

Dar vienas diskonto normos nustatymo būdas yra vadinamasis rizikos priedų metodas. Pagal šį metodą diskonto norma formuojama pridedant skirtingus rizikos komponentus prie bazinės nerizikingos palūkanų normos. Pavyzdžiui, gali būti įvertinama šalies rizika, sektoriaus rizika, įmonės dydžio rizika ar projekto specifiniai neapibrėžtumai. Kiekvienas iš šių veiksnių padidina reikalaujamą grąžą, todėl diskonto norma tampa didesnė. Šis metodas yra lankstus ir dažnai taikomas vertinant mažesnes ar privačias įmones, kurioms ne visada galima pritaikyti sudėtingesnius finansinius modelius.

Praktikoje diskonto normos nustatymas dažnai nėra vien tik mechaninis skaičiavimas. Finansų analitikai paprastai naudoja kelis metodus ir lygina jų rezultatus, siekdami gauti realistišką vertinimą. Be to, diskonto norma gali kisti priklausomai nuo ekonominių sąlygų, palūkanų normų pokyčių ar investuotojų rizikos tolerancijos.