Progresiniai mokesčiai

---

Trumpai

Progresiniai mokesčiai - tai toks mokesčių pritaikymo būdas, kuomet mokesčio tarifas didėja esant didesnėms pajamoms. Taip pat progresiniai mokesčiai gali būti taikytini ir pelnui, ar turtui, pvz., turintys nekilnojamo turto už didesnę vertę, moka didesnį turto mokesčio tarifą. 

Plačiau

Teoriškai progresinius mokesčius galima pritaikyti įvairiose sferose, tačiau praktiškai jie dažniausiai taikomi apmokestinant gyventojų pajamas bei turtą. Pasaulyje yra įvairių mokesčių sistemų, ir vienos valstybės labiau linkusios į progresinius mokesčius (pavyzdžiui, Skandinavijos šalys), kitos mažiau. Tai priklauso nuo valstybėje vyraujančios politikos, požiūrio, istorijos, gyventojų aktyvumo politikoje ir kitų aspektų.

Progresinių mokesčių privalumai:

• Skatina socialinę lygybę – mažėja skirtumas tarp uždirbančių mažiau ir daugiau. 
• Gerina mažiausiai uždirbančių gyventojų padėtį. 

Progresinių mokesčių trūkumai: 

• Uždirbantys daugiau, savaime sumoka daugiau mokesčių (net ir esant vienodam tarifui), nors naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis vienodai.
• Itin dideli mokesčiai didesniems darbo užmokesčiams skatina specialistų nutekėjimą, arba bandymus apeiti šiuos mokesčius.

Progresiniai mokesčiai Lietuvoje

Lietuvos dabartinė mokesčių sistema nėra stipriai progresinė, nors tam tikrų apraiškų esama. Ryškiausi pavyzdžiai yra pajamų mokesčio NPD (neapmokestinamas minimumas) ir turto mokestis.

NPD – nors ir nenustato atskiro tarifo, bet didesnis (jis būna didesnis uždirbantiems mažiau) NPD lemia mažesnį gyventojų pajamų mokestį. Pavyzdžiui, gyventojas uždirbantis minimalų atlyginimą realiai mokės maždaug perpus mažesnį pajamų mokesčio efektyvųjį tarifą, nei uždirbantis trigubai daugiau. 

Kurios šalys pasižymi labiausiai ir mažiausiai progresniais mokesčiais

 

Labiausiai progresiniais mokesčiais pasižyminčios šalys

 

Kai kurios ekonomiškai išsivysčiusios valstybės taiko stipriai progresines mokesčių sistemas, kurių tikslas – mažinti pajamų nelygybę ir užtikrinti didesnį socialinį perskirstymą.

 

Viena iš dažnai minimų šalių yra Jungtinės Amerikos Valstijos, kur pajamų mokesčio sistema turi kelis tarifus, o aukščiausias pajamas gaunantys gyventojai sumoka didelę bendrų mokesčių dalį. Nors mokesčių tarifai skiriasi priklausomai nuo valstijos, federalinė sistema išlieka progresinė.

 

Taip pat progresine sistema pasižymi Skandinavijos šalys, tokios kaip Švedija, Danija ir Norvegija. Šiose valstybėse aukšti pajamų mokesčiai ir stipri socialinės apsaugos sistema leidžia perskirstyti pajamas per viešąsias paslaugas, socialines išmokas ir viešąjį sektorių.

 

Airija ir Jungtinė Karalystė taip pat turi gana progresines pajamų mokesčių sistemas, kuriose taikomi keli tarifai ir palyginti aukšti viršutiniai pajamų mokesčio lygiai.

 

Mažiausiai progresinės mokesčių sistemos

 

Kai kurios šalys taiko paprastesnes mokesčių struktūras, kuriose progresyvumas yra mažesnis. Tai dažnai siejama su vienodo tarifo pajamų mokesčio modeliu arba didesne vartojimo mokesčių dalimi.

 

Estija yra viena žinomiausių šalių, kurioje ilgą laiką taikomas vienodo tarifo pajamų mokestis. Tokia sistema paprastesnė administruoti ir laikoma patrauklia verslui, tačiau progresyvumo joje yra mažiau.

 

Vengrija taip pat taiko vienodo tarifo pajamų mokestį, todėl pajamų skirtumai tarp skirtingų gyventojų grupių per mokesčius perskirstomi mažiau nei progresinėse sistemose.

 

Panašų modelį pasirinko ir kai kurios kitos Vidurio bei Rytų Europos šalys, kurios siekė supaprastinti mokesčių sistemą ir skatinti ekonomikos augimą bei investicijas.

 

Komentarai