„Lietuvos jūrų laivininkystės“ gelbėjimas iš mūsų kišenės

2015 07 29

Kas atsitiko?

Pradėkime iš pradžių. Kokios yra problemos su „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (toliau LJL)? Problemos nei didelės nei mažos, tiesiog finansinės. Kitaip sakant, įmonė dėl lėšų stygiaus nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų, kurių neįvykdžius, veiklos tęsti, kaip ir - neįmanoma. Daugiau mažiau, tai klasikinė situacija, kuomet įmonei iškeliama bankroto byla.

Kodėl taip atsitiko?

Tokiais atvejais kaltinti, žinoma, galima daug ką. Bet paprastai sakant, dėl vienokių ar kitokių priežasčių LJL tapo nekonkurencinga rinkoje, o tą puikiausiai atspindi jos finansiniai rezultatai:

Kaip matyti, įmonės grynasis nuostolis balansuoja vos ne ties pusės pajamų riba, o bendrasis pelnas – taip pat neigiamas. Esu analizavęs tūkstančių bendrovių finansinius rezultatus, tačiau matyti, kad tokie rezultatai (ne pradedančioje veiklą įmonėje) tęstųsi metai iš metų – tikrai nėra dažnas reiškinys.

Kodėl tik dabar?

Kyla natūralus klausimas, kodėl įmonė su tokiais prastais rezultatais tik dabar nebepajėgia tęsti veiklos? Atsakymas paprastas: įmonė turėjo didžiulį likvidų turtą – laivus, kurį eksploatuojant bei dalinai parduodant veiklą galima tęsti ilgą laiką. Pavyzdžiui, vien 2014 metais „lėšos gautos perleidus nekilnojamą turtą, įrangą, įrengimus“ siekė 16,7 mln.Lt.

Kitais metais turto pardavimai buvo mažesni, tačiau nebūtina turimą turtą parduoti, kad gauti iš jo naudos. Taipogi, didelį nuostolį galima iš dalies teisinti nusidėvėjimu ir amortizacija – tačiau šie nėra tik buhalteriniai atskaitymai.  Turtas nusidėvi, tačiau jis turi nešti pajamas. Greičiausiai nuostoliai būtų daug mažesni, o gal ir visai jų nebūtų, jei bendrovė būtų paprasčiausiai išnuomavusi turimus laivus tiems, kas šį verslą sugeba daryti geriau.

Kodėl bendrovę norima gelbėti?

Oficialių priežasčių pasigirsta įvairių. Esą tuoj rinka atsigaus, įvyks dar kažkokie stebuklai... Šios įmonės problema tikrai ne rinka, ir objektyvių priežasčių teikti paramą iš mokesčių mokėtojų kišenės („Lietuvos geležinkeliai“ kaip valstybinė įmonė taip pat priklauso mokesčių mokėtojams) nėra.

Esą tuo suinteresuotos kredituojančios įstaigos – teoriškai įmanoma, tačiau sunkiai tikėtina, juolab kad bankai tokiais atvejais turi pakankamą kiekį įkeisto turto, kad galėtų atsiimti savo lėšas (visai įmanoma, jog dėl įkeitimo likvdžiausi laivai ir negalėjo būti parduoti, ko pasekoje bendrovė pristigo lėšų).

Bet kaip sakoma, kas galėtų paneigti, kad, paprasčiausiai, tokiai situacijai susiklosčius toli nuo rinkimų, kuomet visi „riebiausi“ postai jau išsidalinti, ir derybas pradėti iš naujo sudėtinga, paprasčiausias politinis kelias yra suteikti paramą iš kitos - tai pačiai ministerijai priklausančios įmonės.

Politikų reputacija Lietuvoje pigi.

Kas lauktų po paramos?

Tarkime tokių absurdiškų gelbėjimų nesustabdys nei Konkurencijos tarybos, nei kitos ES institucijos, kas lauktų toliau? 3 mln. EUR paskola suteiktų įmonei reikiamo likvidumo, tačiau likvidumas – tik trumpalaikė problema.

Tikėtis, kad įmonė staiga pradės dirbti pelningai – būtų tikrai naivu. Greičiausiai tolesnis bendrovės gyvavimas bus tęsiamas ir toliau pardavinėjant turimą turtą, iki tol, kol bus ką vertingo ir likvidaus parduoti, kol galop bus sulaukta to paties rezultato. Arba bus sugalvota sudėtingesnė ilgalaikio kompanijos šelpimo schema valstybės lėšomis (sujungiant su kažkuo ar pan.).
Be gilesnės analizės sunku pasakyti, ar bendrovė šiuo metu turi kažkokią realią vertę, tačiau jei tokia dar yra, tuomet ji turėtų būti parduodama privatiems investuotojams, kol mokesčių mokėtojams nekainavo dar daugiau pinigų.


Sėkmės dirbant bei investuojant,

Rokas Lukošius

Šioje svetainėje pateikiamas turinys yra finansistas.net nuomonė bei gali būti subjektyvus. Autorius gali turėti tiesioginį interesą dėl vienokių ar kitokių vertybinių popierių vertės. 

atgal