Šešėlinė ekonomika
Šešėlinė ekonomika – tai nelegali ūkinė veikla, kuri nėra registruojama apskaitoje bei oficialioje ūkio statistikoje. Tam tikra šešėlinė ekonomika neišvengiama visose šalyse, tačiau jos lygis skiriasi. Kuo didesnis šešėlinės ekonomikos lygis valstybėje, tuo mažiau netenkama galimų surinkti mokesčių, dėl ko kenčia šalies biudžetas, ir sukuriama nesąžininga konkurencija tarp mokesčius slepiančių bei sąžiningai dirbančių įmonių.
Šešėlinė ekonomika gali pasireikšti įvairiais aspektais: samdant nelegalius darbuotojus ir mokant jiems darbo užmokestį „vokeliuose“, pardavinėjant kontrabandines ar kitas nelegaliais būdais sukurtas prekes ar paslaugas, pardavinėjant prekes ar paslaugas netraukiant jų į įmonės apskaitą ar kitais būdais.
Kaip išmatuojama šešėlinė ekonomika?
Vienas dažniausiai naudojamų būdų – makroekonominiai modeliai, pavyzdžiui, MIMIC (angl. Multiple Indicators Multiple Causes). Šis metodas remiasi prielaida, kad šešėlinė ekonomika turi priežastis (pvz., mokesčių našta, reguliavimas) ir pasekmes (pvz., grynųjų pinigų naudojimas), kurias galima statistiškai analizuoti.
Kitas metodas – grynųjų pinigų paklausos analizė. Manoma, kad šešėlinėje ekonomikoje dažniau naudojami grynieji pinigai siekiant išvengti atsekamumo. Todėl analizuojant grynųjų pinigų kiekio pokyčius galima netiesiogiai įvertinti neapskaitytos veiklos mastą.
Taip pat taikomas elektros energijos vartojimo metodas. Šis požiūris grindžiamas prielaida, kad bendras ekonominis aktyvumas yra susijęs su energijos suvartojimu. Jei oficialus BVP auga lėčiau nei elektros vartojimas, skirtumas gali signalizuoti apie šešėlinės ekonomikos plėtrą.
Svarbus šaltinis yra ir apklausos bei ekspertiniai vertinimai. Verslo subjektų ar gyventojų apklausos leidžia įvertinti neoficialios veiklos paplitimą, nors rezultatai gali būti paveikti subjektyvumo.
Galiausiai naudojami mokesčių neatitikimų analizės metodai, lyginant deklaruotas pajamas su realiais ekonominiais rodikliais ar vartojimu. Skirtumai gali rodyti nedeklaruotą veiklą.