Paprastai stengiuosi laikytis kiek atokiau nuo politikos reikalų, tačiau kai jie priartėja taip arti ekonomikos, kad jai pradeda grėsti pavojus - nori nenori mintys pačios pradeda suktis apie politikus.
Pastaruoju metu gyventojų akiratyje vėl laukiamas biudžeto karpymas ir mokesčių didinimas. Žinoma, kuri valdžia tai bedarytų, ji atrodys blogai - labai blogai ar tik truputį blogai, priklausys nuo to kaip tai darys. Tačiau nereikėtų kelti klausimo ar tai iš viso reikia daryti. Biudžeto deficitas yra nepateisinamas dalykas, ir už jį visuomet bus atsakinga valdančioji koalicija. Tai pats pirmas klausimas, kuriuo turėtų būti pasirūpinta.
Jei paprastam gyventojui valstybės biudžeto deficitas atrodo nereikšmingas dalykas, tai jis labai stipriai klysta. Nes kaip vieną žmogų gali prislėgti jo prisiimtų paskolų našta, taip pat ir valstybę gali prislėgti skolų našta, kurią teks nešti visiems gyventojams.
Tą puikiai įrodo Graikijos pavyzdys. Jei valstybės viešojo sektoriaus skola siekia 130% BVP, padėtis pasidaro sunkiai kontroliuojama. Problema tame, kad valstybės skolinasi iš kitų finansų rinkos dalyvių, ir už paskolas moka palūkanas kaip ir visi kiti. Kuo valstybės rizika didesnė, tuo mokamos palūkanos didesnės. Valstybės rizikos lygis labai didele dalimi priklauso nuo jos skolos lygio lyginant su BVP.
Pavyzdžiui, jei tokia valstybė kaip Lietuva turėtų 130% skolos nuo BVP, tai jai neabejotinai tektų skolintis brangiau nei su 10% procentų palūkanomis. Tačiau net jei ir pavyktų pasiskolinti su tokiomis palūkanomis, tuomet vien palūkanoms tektų sumokėti 13% per metus nuo BVP. Atsižvelgiant į tai, kad į biudžetą paprastai surenkama šiek tiek daugiau nei trečdalis BVP, tai reikštų, kad daugiau nei trečdalis surenkamo biudžeto lėšų turėtų atitekti palūkanoms už valstybės skolą mokėti.
Jei trečdalis surenkamo biudžeto atitektų vien palūkanų mokėjimui, tai savo ruožtu reikštų, kad atitinkama dalimi turėtų būti didesni mokesčiai, kad tinkamai patenkinti kitus biudžeto poreikius. Tuomet įsivaizduokime kaimyninę valstybę, kuri neturės tokios skolos, ir siūlys atitinkama dalimi mažesnius mokesčius. Tad kur plauks investicijos ir kursis verslas, kuris, žiūrint plačiau, ir moka visus mokesčius? O prasiskolinusi valstybė prarasdama investicijas puls į dar keblesnę padėtį ir, ko gero, labai ilgam laikui.
Todėl nepaprastai svarbu yra viešosios skolos kaip biudžeto balanso prevencija. Kiekviena partija turėtų girtis ne kiek pakėlė valdininkų atlyginimus ir pensijas, bei kokias amžiaus statybas pradėjo, o koks buvo biudžeto balansas jos valdymo laikotarpiu. Juk nesunku visiems padidinti išmokas iš skolintų lėšų, tačiau jas tikrai teks grąžinti, ir greičiausiai net ne mūsų vaikams, o mums patiems. Bent jau tikrai tai pajusime, kai bus laikas mums gauti pensijas.
Jau dabar Sodros problemos finansuojamos iš biudžeto, o perspektyvos irgi nekokios. Jei tikėsime, kad Lietuvoje dar liko 3,3 mln. gyventojų, tai iš jų šiemet privačiame sektoriuje vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius turėtų siekti mažiau nei 0,7 mln. Nepamirškime, kad tie dirbantieji privačiame sektoriuje realiai išlaiko visus likusius 2,6 mln.: vaikus, studentus, pensininkus, dirbančius valstybiniuose sektoriuose, bedarbius, nenorinčius dirbti, socialiai remtinus ir pan. Visų jų išlaikymas gula ant tų 0,7 mln. pečių.
Emigracija tik dar labiau didina šio nykstančio sluoksnio naštą. Gal būt ne iš karto, nes dauguma emigruojančių dažniausiai vis tiek nedirba (nors pasitaiko ir priešingų atvejų), tačiau vėliau ar anksčiau poveikis pasijaus, ir pasijaus stipriai bei ilgam.
Vien šių metų balandžio mėnesį savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 11,3 tūkst. šalies gyventojų. Gal ši statistika iškreipta dėl pasklidusios žinios apie PSD įmokas, o gal kaip tik statistika priartėjo prie realybės. Sunku pasakyti, tačiau visai tikėtina, jog šio ekonominio (ne vien tik ekonominio) nuosmukio metu gimtinę paliks dar pora šimtų tūkstančių lietuvių. Nesunku įsivaizduoti, kaip tai paveiks tų likusių 0,7 mln. naštą.
Taipogi nesunku suprasti ir paliekančius šią šalį: kur vidutinis atlyginimas yra penkis kartus mažesnis nei ES senbuvių, o tuo tarpu drabužiai, benzinas, maisto produktai, būsto išlaikymas ir kitos prekės ne ką pigesnės, o kai kuriais atvejais ir brangesnės nei turtingose šalyse.
Kaltų ieškojimas jau nieko nebepakeis, tačiau klausiant ar viskas galėjo būti geriau, būtų galima atsakyti Lenkijos pavyzdžiu: valiutos nuvertėjimas (analogas devalvacijai), agresyvios investicijos į infrastruktūrą leido ne tik išlaikyti nominalų ekonomikos augimą nuosmukio laikotarpiu, bet ir išvengti tokio nedarbo šuolio, kas daugumai piliečių ir yra aktualiausia.
Klausiant ar viskas dar gali būti gerai, daug vilčių dėti nereikėtų.
Ekonomika pamažu atsigauna, tačiau negrįžtami struktūriniai pokyčiai paliks savo randus. Ir jei mums dar kiek rūpi šios šalies ateitis, tai pirmiausia turėtumėm rūpintis valstybės skolos mažėjimu, ar bent jau nedidėjimu, kas turėtų būti daroma ne mokesčių didinimu, o pravalgomų išlaidų (jokiu būdu ne investicijų) ir visur įsišaknijusios korupcijos mažinimu.
Aišku, nelengva krentant ekonomikai subalansuoti biudžetą ir tuo pačiu paremti verslą švelninant ekonomikos ciklų svyravimus, tačiau niekas ir nesakė, kad
valstybės finansus valdyti bus lengva, todėl tad tuo ir turėtų užsiimti protingiausi šalies žmonės...
Rokas Lukošius
Patiko informacija?
Pasidalink nuoroda su draugais ir kolegomis! Kelkime lietuvių finansinį raštingumą kartu!
atgal