Naujasis automobilių mokestis – už ir/ar prieš?

Šįkart apie visiems aktualų dalyką – planuojamą naują automobilių mokestį. Vieniems tai verslo galimybė, kitiems papildomos išlaidos. Deja, daugumai – tai tik papildomos išlaidos.

Šiuo metu Lietuvoje galioja taršos mokestis lengviesiems automobiliams jų registracijos metu, kurio dydis priklauso nuo priemonės išmetamų emisijų dydžio, ir svyruoja tarp 13,5 EUR ir 540 EUR. Ši dar ganėtinai nauja tvarka, pasirodo jau spėjo atgyventi, ir ją ketinama keisti naujais mokesčiais, išskaidant į du atskirus mokesčius: pirmosios registracijos metu, ir į kasmetinį automobilio mokestį, kuris vadinamas taršos mokesčiu.

Ar teisinga jį vadinti taršos mokesčiu, dar klausimas - jei automobilis stovi kaimo garaže, taršos kaip ir nėra, o mokestis yra. Taigi, tai labiau automobilio turėjimo mokestis. Kas liečia registracijos mokestį, perėjimas iš bet kokios registracijos į pirminę (tai yra, tik naujai į Lietuvą įvežamiems automobiliams) yra logiškas, nes skatins į šalį įvežti naujesnes transporto priemones, kai tuo tarpu tolesni vidiniai antrinės rinkos sandoriai automobilių parko struktūros vis tiek nekeičia.

Pačių mokesčių dydžių kol kas per daug nenagrinėsime, nes reikia manyti jie dar negalutiniai. Tačiau tiesiog reikia pripažinti faktą, kad vidutiniam lietuviui tokių mokesčių dydis yra reikšmingas.

Truputis statistikos

Pats mokesčio tikslas kilnus ir teisingas: skatinti ekologiją, siekti suvaldyti anglies dioksido emisijas ir taršą miestuose. Kad tą pasiekti, gyventojai turėtų persėsti į naujus (pageidautina elektra varomus) automobilius, arba persėsti ant dviračių ir paspirtukų.

Bandant išvengti dviračių ir paspirtukų, reikia realiai įvertinti pirmojo scenarijaus galimybes. Šiuo atveju esminiai yra du skaičiai: perkamoji galia ir dabartinis automobilių parkas. Prisiminkime kur dabar esame. 

Šaltinis: Statista.com. Duomenys už 2019 metus.

Lietuviai moka sužibėti statistikoje (prisiminus ankstesnį alkoholio suvartojimą žmogui, savižudybes ir panašius 'trendus'). Pagal automobilių parko amžių Europos sąjungoje ir vėlgi niekas nesugebėjo mūsų aplenkti. Smagu bent kažkuo išsiskirti iš minios. Tai reiškia, kad siekiant pasiekti, pavyzdžiui, 8 metų lengvųjų automobilių amžiaus vidurkį, Lietuvos gyventojams reikėtų gerokai didesnių investicijų nei vokiečiams ar bet kuriai kitai Europos šaliai.

Kad tą padaryti, žinoma, reikalinga nemaža perkamoji galia, kurią lengviausia nagrinėti per pajamų prizmę. Nepaisant to, kad bendras kainų lygis Lietuvoje yra žemesnis nei ES vidurkis, nauji automobiliai, deja, nėra reikšmingai pigesni (neskaitant mokesčių įtakos). Todėl reikia tikėtis, kad lietuvių perkamoji galia yra tokia pati kaip vokiečių, ar prancūzų, ir problemų įsigyjant naujus automobilius nebus. Pasižiūrėkime statistiką: 

Šaltinis: Eurostat, 2020 metų duomenys (Single person without children earning 50% of the average earning).

Ir „sunku“ patikėti, tačiau ir pagal gyventojų metines pajamas atrodome ne kaip. Deja, bet vokiečių, austrų ar belgų (kurie vis dar ne diagramos viršuje) vidutinės grynosios metinės pajamos buvo daugiau nei tris kartus didesnės. Kai pajamos tris kartus didesnės, turbūt nesunku atidėti šimtą ar kitą per mėnesį naujam automobiliui.

Šitie du grafikai parodo realybę. O realybė, nepaisant visų tendencijų, vis dar nemažos svarbos dalykas, tad nepamirškime jos, prieš priimant sprendimus.

Kam mokestis naudingas?

Visi pokyčiai kažkam naudingi, kažkam žalingi. Akivaizdūs laimėtojai Lietuvoje – automobilių prekiautojai (tiek naujų, tiek naudotų keičiantis parkui į naujesnį) bei kredito įstaigos. Jei gyventojai bus priversti (jei neprivers šis mokestis, privers paskui didesnis) pirkti naujus automobilius, tą ir darys. Dar aktyviau naudosis lizingo ir panašiomis paslaugomis, greičiausiai dar ilgesniam laikotarpiui. „Ponas lizingas“ pereis į kitą lygį.

Ar Lietuva ekonomiškai išloš iš naujėjančio automobilių parko? Vargu. Lietuvoje naujų automobilių pramonės mažai, nors stipri naudotų automobilių remonto pramonė, kas kūrė nemažą pridėtinę vertę šalies ūkyje. Tuo tarpu naujų automobilių pirkimai – yra tiesiogiai iš Lietuvos iškeliaujantys pinigai.

Ką daryti?

Arba kokios alternatyvos? Link ekologijos judėti reikia, tačiau nepamirškime, kad vis dar esame vargana šalis (ar bent jau tokia didžioji šalies dalis). Postringauti apie priemones varomas žalių teletabių išmetamomis dujomis smagu, tačiau kai už tai reikia sumokėti patiems, pradedame mąstyti realistiškai. Norvegija, Olandija, Vokietija, Prancūzija, ir nemažai kitų šalių siūlo labai reikšmingą paramą elektromobiliams įsigyti. Turi traukinių tinklą, kuriuo naudojantis gali keliauti greičiau nei automobiliu. Mes tuo tarpu turėsime naujus mokesčius ir Darnaus judumo fondą, kuris kažkada nuties dar kelis netikėtai pasibaigiančius dviračių takus, kuriais ypač patogu bus vykti į darbą sausio ir vasario mėnesiais, taip pat smagu ir neretą lietingesnę dieną.

Pirmiausia reikia nepamiršti, kad realiausias taršos mokestis yra degalų akcizas, kuris tiesiogiai susijęs su transporto priemonės naudojimo ir emisijų išmetimais. Stovintis automobilis emisijų neišmeta. Tai pagrindinė vieta, kuri turi kontroliuoti transporto priemonių ekologiją. Kitas dalykas, tai pats faktas, kad pusė dyzelinių automobilių realiai važinėja be katalizatorių / suodžių filtrų ir palieka didesnius dūmų pėdsakus nei joninių laužas. Tokia yra realybė, ir į tai reikėtų koncentruotis. Bet jei tikslas yra tiesiog surinkti daugiau mokesčių, tuomet apie tai ir kalbėkime, ką iš tiesų reikia apmokestinti: vartojimą, pajamas, NT, automobilius? O gal geriau nedidinti biurokratinio aparato? Kas iš tiesų yra prabanga? Kas būtinybė?

Sėkmės dirbant bei investuojant,

Rokas Lukošius

FMĮ MYRIAD CAPITAL investicijų strategas

Šioje svetainėje pateikiamas turinys yra finansistas.net nuomonė bei gali būti subjektyvus. Autorius gali turėti tiesioginį interesą dėl vienokių ar kitokių vertybinių popierių vertės. Tai yra informacinio pobūdžio pranešimas, kuris nėra ir negali būti traktuojama kaip investavimo rekomendacija ar tyrimas.

atgal