Investicijų valdymas II

Pratęsimas.

Nėra abejonių, jog tyrimas atliktas teisingai ir kokybiškai. Taip pat nėra jokių abejonių, jog rezultatai apie investicijų valdymą iš pirmo žvilgsnio iš tiesų atrodo kiek pribloškiantys. Tačiau pabandžius įsigilinti, manau būtų galima teigti, natūralu, jog didieji pensijų fondai atsiliko nuo indekso. Tai yra investicijos didžiulėmis sumomis ir investuojama tik į didžiausias ir likvidžiausias bendroves – būtent šioje rinkoje ir susitinka didžiausi investicijų dalyviai, kuriems likvidumas yra būtina sąlyga. Taigi galima daryti prielaidą, jog indeksas susideda iš didžiųjų dalyvių vidurkio. Visi šie didieji investuotojai yra absoliučiai profesionalai ir nuodugniai apgalvojantys sprendimus. Vis tik, vieniems sekasi prasčiau, kitiem geriau, beje, pirmųjų sąskaitą. Pats faktas, jog gali sektis geriau negu kitiem, verčia stengtis tai daryti. Nereikia pamiršti, jog atliktas tyrimas iš tiesų patvirtino faktą, jog buvo fondų, kurių rezultatas viršijo indeksą. Neabejotinas faktas, kad bet kokie veiksmai verčia patirti sąnaudų – keičiant proporcijas ar portfelio pozicijas pirmiausia patiriamos komisinių ir kitų mokesčių sąnaudos, o taip pat prarandama dalis laiko, kai investicijos yra nepanaudotos ir neatneša jokios grąžos. 

Vis tik negalima nei teigti, nei paneigti, jog analitikų, brokerių ir investicinių fondų valdytojų pastangos yra bevaisės. Jos išsilygina iki vidurkio aukščiausioje – likvidžiausioje lygoje, tačiau rinka tuo nesibaigia. Rinkoje veikia  dalis neprofesionalių ir mažiau patyrusių investicinės rinkos dalyvių, kurioje stambūs investuotojai yra ne tokie aktyvūs. Būtent čia rezultatų skirtumas ir kur kas didesnis ir labiau išsiskiriantis ir čia priimti teisingi sprendimai gali gerokai padidinti vienų investuotojų grąžą ir sumažinti kitų, tikėtina mažiau profesionalių investuotojų. Tai įrodo faktas, kad dažnai pasitaiko ne itin didelių investicinių fondų, kurių grąža labai skirtinga tose pačiose rinkose ir tuo pačiu laikotarpiu.

Neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti, ar investiciniai sprendimai dėl turto klasių pasiskirstymo laike pokyčių ir individualių investicijų pakeitimų yra efektyvūs ar beprasmiai, žiūrint bendru, ekonominiu aspektu.  Faktas, jog daugiausia investuoja riziką gebantys prisiimti ir mėgstantys išbandymus ir pasitikintys savo jėgomis žmonės. Būtent paskutinis argumentas – pasitikėjimas savo jėgomis yra lemiamas veiksnys, skatinantis investavimą daryti sudėtingesniu, nei vien investavimą į indeksinius fondus. Šiais laikais kalbant apie turto klasių struktūrą kalbame ne tik apie akcijas, obligacijas ir pinigus, bet ir galybę išvestinių investavimo priemonių. Papildomos priemonės orientuotos į tuos pačius tikslus, tik gali būti stipriau/silpniau išreikštos ir iš anksto sukombinuotos, orientuotos į individualesnius poreikius, tačiau nereikia pamiršti, jog už viską reikia mokėti, ir išvestinės priemonės taip pat kainuoja papildomai.

Investicijų keitimas laike ir individualių investicijų keitimas portfelyje taip pat gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių. Todėl kiekvienas toks sprendimas turi būti iš gerai apgalvotas ir pamatuotas. Konkrečiau, tai priklausytų nuo investavimo strategijos, kuri turėtų gana griežtai apibrėžti ribas, kada turėtų būti vykdomi tokie pokyčiai ir kas juos turėtų lemti. Yra sukurta daug įvairių turto valdymo efektyvumo rodiklių, leidžiančių įvertinti ar sėkmingai valdomos lėšos, tačiau čia taip pat labai svarbu objektyvumas, nes skirtingi rizikos lygiai leidžia tikėtis skirtingos grąžos ir jie turi būti tiksliai įvertinami vienas kito atžvilgiu. Vienas tiksliausių tokių rodiklių yra Sharp‘o rodiklis, kuris atsižvelgia į gautą grąžą, nerizikingų vertybinių popierių grąžą ir standartinį nuokrypį pagal faktinius  duomenis