Pensijų fondai

Tema: Asmeniniai finansai

Terminas anglų kalba: Pension Funds


Trumpai

Picture

Pensijų fondai – tai investiciniai fondai, kurių tikslas yra generuoti papildomas pajamas asmeniui senatvėje.  Tokie fondai yra itin svarbūs išsivysčiusiose ekonomikose, kur gimstamumas nedidelis, o visuomenė sparčiai sensta.

Vakarų Europoje šių fondų sistema stipriai išvystyta, o tuose fonduose sukauptos milžiniškos lėšos. Tuo tarpu Lietuvoje pensinių fondų istorija dar palyginti jauna, ir visą mūsų pensinę sistemą galima vadinti tik užuomazgomis.
 
Plačiau

Pasaulyje yra gan skirtingų tokio tipo fondų sistemų. Taip pat skirtingos šių sistemų kryptys yra JAV ir Europoje. JAV pensijų fondais dažniausiai rūpinasi bendrovės, savo darbuotojams kaip dalį darbo užmokesčio siūlydamos įvairius pensinius planus. Tuo tarpu Europoje senatvės fondai daugiau koordinuojami valstybės, ir čia visiems gyventojams (bei fondų steigėjams) galioja vienodos taisyklės.


Pensinė sistema Lietuvoje

Visa pensinė sistema Lietuvoje yra sudaryta iš 3 pakopų:

  • I pakopa – tai yra standartinė valstybinė pensijų sistema. Čia „Sodra“ iš gyventojų renka VSD (valstybinio socialinio draudimo) mokestį, kuris perskirstomas „Sodros“ biudžete, ir didžioji dalis jo nukeliauja dabartinių pensininkų pensijoms, o likusi dalis kitoms socialinėms išmokoms. I-oje pakopoje lėšos nėra kaupiamos – čia jos paprasčiausiai surenkamos ir išmokamos. Dabartinė vidutinė pensija sudaro maždaug 250 eurų (2015 m.), kas stipriai atsilieka nuo vidutinio darbo užmokesčio. Dar sunkiau nuspėti kiek pensijos atsiliks nuo vidutinio darbo užmokesčio po 20 metų, kai visuomenė Lietuvoje taip sparčiai sensta. Iš esmės gali laukti tik du variantai, įskaitant tarpinius tarp jų: (1) pensija labai smarkiai skirsis nuo buvusio atlyginimo, arba (2) pensinis amžius bus itin aukštas, ir jo sulauks ne kiekvienas.
  • II pakopa – tai pasirinktinos įmokos į fondus, kai prie privačių įmokų kaupimo prisideda ir „Sodra“. Gyventojas pats renkasi ar nori dalyvauti šioje sistemoje ar ne. Dalyvavimo II-oje kaupimo pakopoje taisyklės buvo jau ne kartą keistos, o pagal dabar galiojančias, gyventojai gali pasirinkti kelis dalyvavimo šioje pakopoje variantus: (1) pervesti į fondus tik 2 proc. iš „Sodros“ įmokų; (2) nedalyvauti II-os pakopos pensijų fonduose iš viso; (3) maksimalus dalyvavimas II pakopos fonduose, kuomet įmokos mokamos iš „Sodros“, nuo darbo užmokesčio ir papildoma valstybės parama – šiuo atveju nuo 2016 (iki 2020) metų tiek valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis, tiek pačio asmens dalis pervedama iš atlyginimo, tiek skatinamoji įmoka iš biudžeto (nuo užpraeitų metų VDU) siekia 2 proc. 
  • III pakopa – tai asmens taupymas pensijai savarankiškai, naudojantis tam tikromis valstybinėmis lengvatomis. Mokėti įmokas į III pakopos fondus ar investicinį gyvybės draudimą (kuris nepaisant didesnių mokesčių investuojančiam asmeniui, iš esmės yra panašus produktas, bei jam galioja tos pačios lengvatos) gali tiek savarankiškai, tiek už jį įmokas gali mokėti ir darbdavys (kas dar optimaliau mokesčių atžvilgiu). 


Pensijų fondų valdymo įmonės

Tiek II-os pakopos, tiek ir III pakopos pensiniai fondai yra valdomi privačių bendrovių. Tokius fondus valdyti gali tik tam licenciją turinčios Valdymo įmonės, o tokią licenciją išduoda Lietuvos bankas (anksčiau išduodavo Vertybinių popierių komisija). Kadangi tokia įmonė turi atitikti eilę reikalavimų ir turėti nemažą kapitalą, tokių Valdymo įmonių Lietuvoje nėra labai daug.

Lietuvoje veikia šios pensijų fondų valdymo įmonės:

  • Finasta Asset Management
  • MP Pension Funds Baltic
  • Swedbank Investicijų valdymas
  • SEB Investicijų valdymas
  • Danske Capital investicijų valdymas
  • DnB NORD investicijų valdymas

Gyvybės draudimo bendrovės Lietuvoje:

  • Aviva Lietuva
  • ERGO Life Insurance SE
  • Bonum Publicum
  • PZU Lietuva gyvybės draudimas
  • SEB gyvybės draudimas
  • Compensa Life Vienna Insurance Group SE Lietuvos filialas
  • Mandatum Life Insurance Baltic SE Lietuvos filialas
  • Swedbank Life Insurance SE Lietuvos filialas
  • Amplico Life Pierwsze S.A. filialas


Fondų investavimo strategijos

Nesvarbu ar tai II-os pakopos, ar III-ios pakopos pensijos kaupimas, gyventojas gali pasirinkti pageidaujamą investicinio fondo rizikingumą, pasirinkdamas labiausiai tinkamą fondo kryptį. Skirtingi valdytojai sugalvoja skirtingus investicinių pensijų fondų krypčių pavadinimus, tačiau visi jie gali būti klasifikuojami pagal panašią sudėtį bei skirtingą rizikos toleranciją:

  • Konservatyvūs – investuojantys į obligacijas. Tai fondai, kurie gali investuoti tik į valstybines (ES arba EBPO šalių) obligacijas bei indėlius – patys saugiausi. Didelės grąžos iš jų tikrai tikėtis neverta, ir jie net visuomet aplenks realią infliaciją. Vis tik, kai akcijų rinkos smuks, šių fondų grąžos rezultatas bus geriausias. 
  • Mišrūs – investuojantys tiek į obligacijas, tiek į akcijas. Šie pensijų fondai dalį investicijų nukreipia į akcijas, dalį į įmonių bei valstybių obligacijas. Konkrečios proporcijos gali skirtis priklausomai nuo konkretaus valdytojo, o kuo didesnė dalis bus skirta akcijoms, tuo aukštesnės rizikos bus toks fondas. 
  • Agresyvūs – investuojantys į akcijas. Tai aukščiausios rizikos pensijų fondai. Ilguoju laikotarpiu tokia investavimo strategija atneša didžiausią grąžą, tačiau dideli svyravimai taip pat gali sukelti nemažai galvos skausmo. Kritimo laikotarpiais šių fondų rezultatai bus daug prastesni nei konservatyvių fondų.

Kuri strategija geriausia?  Atrodo, klausimas paprastas, bet jei tikrai būtų viena geriausia strategija, tai niekas kitų ir nesiūlytų. Pagrindinis argumentas dėl rizikos lygio pasirinkimo turėtų būti laikotarpis likęs iki pensijos: jei likęs mažiau nei dešimtmetis – derėtų apsistoti ties konservatyviu investavimu. Jei likęs daugiau nei dešimtmetis – tuomet rinktis tarp agresyvių arba mišrių investavimo krypčių.

Laikui bėgant pasirinktą kryptį galima nesunkiai pakeisti kita. Teoriškai, geriausia kilimo laikotarpiu investuoti į agresyvius investicijų fondus, o kritimo laikotarpiu – į konservatyvius. Tačiau tai teoriškai, o praktiškai toks laikotarpių gaudymas yra kur kas sudėtingesnis užsiėmimas.


Pinigai iš pensijų fondų

Kalbant apie II-os pakopos pensijų fondus, jų sukauptais pinigais galima pradėti naudotis tik suėjus pensiniams amžiui (įskaitant išankstinę pensiją). Šiuo metu metu pensinis amžius vyrams ir moterims skirtingas, bei kintantis - jei nežinote, kada išeisite į pensiją, pasinaudokite pensijinio amžiaus skaičiuokle. Suėjus pensiniam amžiui, turėsite du būdus kaip atsiimti sukauptą pensiją:

  • Suėjus pensiniam amžiui atsiimti sukauptą sumą iš karto. Šis būdas galimas tik tuo atveju, jei sukaupta suma neviršija tokios sumos, pagal kurią bazinis anuitetas iš II-os pakopos pensijų fondo būtų lygus pusei valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio (2016 metais bazinė pensija sudarė 112 EUR) - kad būtų lengviau įsivaizduoti, apytiksliai galima orientuotis į tai, jog 65 metų į pensiją išeinančiam asmeniui fonde sukauptos sumos dydis turėtų būti mažesnis nei 11 tūkst. EUR, o kuo vyresnis asmuo, tuo mažesnė suma. Tikslesnes sumas dėl II-os pakopos fonde sumos dydžio ir galimo išmokos būdo pasirinkimo galima rasti čia.
  • Atsiimti pensiją anuiteto būdu. Anuitetas - tai kasmėnesinė (teoriškai gali būti mokama iki karto per tris mėnesius) išmoka asmeniui iki gyvos galvos. Anuiteto pasiūlymus pagal pensijų fonde sukauptos sumos dydį gausite iš gyvybės draudimo bendrovių. 

Tuo tarpu, kalbant apie III-os pakopos pensijų fondus, pinigų atsiėmimo tvarka kiek skiriasi nuo II-osios pakopos. Čia pinigus kaupiantis asmuo, sukauptas lėšas gali atsiimti bet kada, tačiau neišlaikęs lėšų ne trumpiau nei 5 metus, bei nesulaukęs 5 metų iki pensinio amžiaus, jis praras GPM (gyventojų pajamų mokesčio) lengvatą, arba kitaip sakant, jo išmoka bus apmokestinama GPM mokesčiu. 


Pagrindinės pensijų sistemos problemos

Lietuvos pensijų sistemoje daug problemų. Nors pati sistema atrodo sudėliota protingai, tačiau pagrindinės problemos kyla ir dėl dažnų pokyčių, ir dėl ekonominių/socialinių šalies problemų.

Pirmiausia, yra sudėtingas pats kaupiamų senatvės išmokų kūrimo etapas – norint, kad pensijos būtų kaupiamos ateičiai iš valstybės (ar „Sodros“) lėšų, tam reikia skirti dalį lėšų iš dabar surenkamų mokesčių. Nuo to nukentėtų dabartiniai išmokų gavėjai, kurie neturi sukaupę lėšų, o dabartinės pensijos ir taip nėra didelės.

Tą problemą dar labiau gilina sparčiai senstanti visuomenė, ir išvažiuojantys iš šalies darbingi žmonės. Kuo daugiau žmonių emigruoja, tuo mažiau lieka galinčių dirbti ir mokėti mokesčius, tuo didesnė našta tampa likusiems dirbantiesiems privačiame sektoriuje (valstybinis sektorius, deja, proporcingai gyventojų skaičiui nemažėja, o realių pajamų jis nesukuria, ir mokesčių - nesurenka).

Kita savarankiško kaupimo problema yra dažni pokyčiai ir sistemos nestabilumas. Visos tokios ilgalaikės sistemos turi būti grįstos absoliučiu pasitikėjimu, o koks gali būti pasitikėjimas pensijų fondais, kai sistemos esmė kartas nuo karto pakeičiama? Net ir paskutinė koalicija Lietuvoje žada į sistemą įnešti daug naujovių. Vis tik, jos neturėtų paliesti tų, kurios kaupia lėšas ir privačiomis lėšomis (pervedant nustatytą dalį tiesiai iš darbo užmokesčio), kas būtų pasikėsinimas į privačias lėšas. Taip pat galimi stiprūs pokyčiai anuiteto rinkoje. 



Komentarai

Rokas_Lukosius 2016-12-01 17:19:21

Laukiame komentarų!

Rekomenduojame

Mums įdomi Jūsų nuomonė!