Kodėl reikalinga infliacija?

Galbūt šios mintys nėra visiškai klasikinės, ar vadovėlinės, tačiau daugiau apie tai galvojant, viskas kaip ir tvarkingai “dėliojasi į savo vietas”.  

Kodėl patyrėme infliacijos bangą ir kodėl reikalinga infliacija? Pradėsime nuo paskutinio. Kodėl valstybei iš viso reikalinga infliacija (turėkime omenyje tuos tikslinius 2%)? Kodėl nėra tikslas reguliuoti pinigų ir kainų lygį taip, kad jis išliktų stabilus?

Nedidelė infliacija ekonominiu požiūriu prasminga keliais aspektais. Pirmasis aspektas yra vartotojų lūkestis. Tai yra, žinant, kad ilgainiui prekės po truputį brangsta, yra tam tikra paskata išleisti turimus pinigus jų „nemarinuojant“ per ilgai, o tai savo ruožtu skatiną vartojimą, ir stumia ekonomiką į priekį. Aišku, čia yra ir daugiau niuansų, kuriuos būtų galima sureguliuoti, pavyzdžiui, didesnės palūkanos rinkoje (pinigų grąža) skatintų pinigus investuoti, o ne išleisti, kas taip pat pravartus dalykas. Tad vien vartojimo paskata ekonominiu požiūriu ganėtinai ginčytinas dalykas.

Antras dalykas yra socialinis / verslo aspektas. Visos ilgalaikės sutartys nesikeičiant pinigų vertei turėtų kitokią prasmę, nei pinigams palaipsniui „atsiskiedžiant“. Pavyzdžiui, Europoje, ar kai kur kituose regionuose darbuotojus atleisti yra sudėtinga. Tačiau paprasta yra nepadidinti atlyginimo ir nemokėti bonusų. Po kelerių didesnės infliacijos metų tai gali smarkiai pasijausti ir turėti struktūrinį poveikį visoms verslo sistemoms.

Ir trečias, ko gero pagrindinis aspektas, yra tas, kad iš infliacijos ilguoju laikotarpiu išlošia turintys daugiausia skolų. Kadangi klasikiniu atveju didėjant infliacijai turi didėti ir palūkanos, didžiausias laimėtojas šiuo atveju yra valstybės. Tiek vyriausybės, tiek regioniniai valdymo organai paprastai yra didžiausi skolininkai. Žinoma, didėjant palūkanoms, paskolų aptarnavimo kaštai išauga ir jiems, tačiau tik sąlyginai. Kadangi valstybės gauna pajamas mokesčių pavidalu, tarifams nesikeičiant, tačiau keičiantis kainų lygiui (tai yra dėl infliacijos išaugant nominaliajam BVP), surenkamas tas pats procentas nuo BVP, tačiau didesnis pinigų kiekis. Žiūrint į valstybės skolą kaip į tam tikrą ‚procentą nuo BVP‘, praėjus infliacijos bangai, nominalus biudžeto surinkimas padidėja, o santykinis skolos lygis mažėja: pavyzdžiui, valstybės BVP buvo 1000 bEUR ir skola buvo 1500 bEUR (t.y. 150% nuo BVP), o biudžeto surinkimas siekė 30% nuo BVP, ir tarkime realus bendrasis vidaus produktas nepasikeitė, tačiau kainoms padidėjus 30%, nominalus BVP tapo 1300 bEUR, ir tarkime biudžetas subalansuotas (surinkimas liko tas pats 30%), skola nepasikeitė ir liko 1500 bEUR, tačiau dabar jau ji sudarys tik 115% BVP. Skola valstybei tapo gerokai mažesnė našta.

Būtent todėl vyriausybėms yra naudingas reguliarus pinigų vertės sumažėjimas ir „pinigų spausdinimas“. Ir todėl tokia tendencija išliks nuolatos. Problema tik tokia, kad kartais net nesistengiama subalansuoti biudžetų ir palaikyti protingo skolos lygio, nes skolą vis tiek bus galima „padengti infliacija“.

Dėl šių aspektų, tam tikra infliacija ir toliau išliks nuolatinis paslėptas mokestis dirbantiesiems ir taupantiems. Deja, padidėjus politiniam godumui, ar prisidėjus tam tikriems išbalansuojantiems faktoriams, kaip kad matėme pinigų kiekio spausdinimo bangą po Covid, ši politika išsibalansavo, ir ją tapo gerokai sunkiau suvaldyti. Pinigai per tris metus prarado virš 20% vertės (oficialiai), ir tą faktą jau belieka priimti.

Kadangi standartiniame infliacijos skaičiavime yra tam tikrų niuansų, sunku netgi sekti koks iš tiesų yra realus kainų augimo lygis, tačiau tikėtina, jis yra šiek didesnis nei nominalus.

Paprasčiausia palyginti maisto kainas ir bendras infliacijos kainas:

Kaip matome, nepaisant tam tikrų pabangavimų, maisto kainos pasiekdavo gerokai aukštesnius infliacijos lygius nei bendroji infliacija, ir tikėtina realiau atspindi tikrąjį kainų lygio pokytį. Taip pat nesudėtinga palyginti, kiek naujas automobilis kainuodavo prieš dešimt metų, ir kiek dabar. Taip pat nekilnojamas turtas ar daugelis paslaugų.

Vis tik, infliacija yra ne pats blogiausias mokestis, ir tikėtina, kad dėl politinio patogumo, ilgainiui šis įrankis bus tik giliau integruojamas į  monetarinę politiką formuojančių institucijų arsenalą. Tikėkimės, kad bent kiek disciplinos bus išlaikyta... 

Sėkmės dirbant bei investuojant,

Rokas Lukošius

Šioje svetainėje pateikiamas turinys yra finansistas.net nuomonė bei gali būti subjektyvus. Autorius gali turėti tiesioginį interesą dėl vienokių ar kitokių vertybinių popierių vertės. Tai yra informacinio pobūdžio pranešimas, kuris nėra ir negali būti traktuojama kaip investavimo rekomendacija ar tyrimas, ar konsultacija.

Komentarai

atgal