Ekonominė analizė: Kindija (Kinija ir Indija) iki 2008 metų

Jei kažkuriuo metu Baltijos šalys buvo vadinamos tigrais Europoje, tai Kinija ir Indija yra neabejotinai nusipelniusios „tigrų“ vardo viso pasaulio mastu. Pelnyti šį vardą leidžia tiek šių valstybių mastai, tiek ilgą laiką laikęsi aukšti ekonomikų augimo tempai. Abi šalys itin turtingos darbo ištekliais, mat Kinijoje yra 1,3 mlrd. gyventojų, o Indijoje 1,1 mlrd., kai visame pasaulyje šiuo metu yra apie 6,7 mlrd. gyventojų – taigi vien šiose dvejose pasaulio valstybėse gyventojų yra keletą kartų daugiau nei visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje kartu, ir sudaro apie 36 proc. viso pasaulio gyventojų. Gyventojai nėra vienintelis ekonomikos matas, tačiau ilgainiui, vystantis kapitalui bei diegiant naujas technologijas ekonomikos galingumas tampa stipriai priklausomas nuo gyventojų skaičiaus.

Nepaisant didelio šių valstybių masto, jos sugeba išlaikyti ir itin aukštus ekonomikos augimo tempus. Per pastaruosius penkerius metus Indijos BVP per metus vidutiniškai paaugdavo apie 8 proc., o Kinijos net apie 10 proc. Atkreipkime dėmesį, kad ekonomikai augant apie 10 proc. per metus, jos ekonomika per 7 metus praktiškai padvigubėja. 

Kita vertus, šis spartus augimas yra nuo ganėtinai žemos bazės. Tai yra, kuo šalis neturtingesnė, tuo jai lengviau pasiekti aukštą procentinį augimą. O ir Kinija, ir ypač Indija yra silpnai išsivysčiusios lyginant net su Rusija ir Brazilija. Pagal perkamosios galios paritetą Kinijoje BVP vienam žmogui sudaro kiek per 5 tūkst. USD, o Indijoje neviršija 3 tūkst. USD, kai tuo tarpu Rusijoje ir Brazilijoje šis rodiklis atitinkamai apie 15 ir apie 10 tūkst. USD.

Paskutiniu laikotarpiu ekonomikos augimo tempas lėtėja, tačiau vis tiek dar išlieka itin aukštame lygyje, panašiame, koks buvo pastaruosius penkerius metus. Antrąjį šių metų ketvirtį BVP palyginus su ankstesnių metų periodu Kinijoje didėjo 10,1 proc., o Indijoje 7,9 proc.

Įtampą kiek didina infliacija, kuri tiek Kinijoje, tiek Indijoje panašiame lygyje, tačiau iš paskutinių duomenų galime įžvelgti, kad Kinijos pastangos suvaldyti infliaciją nenuėjo perniek ir infliacija, buvusi netoli 9 proc. ribos jau tesudaro apie 5 proc., prie ko prisidėjo bazinių palūkanų normos didinimas ciklas, kuris jau tęsiasi kelerius metus, leidimas sustiprėti Kinijos valiutai juaniui, kuris yra pririštas prie valiutų krepšelio. Tuo tarpu Indijoje palūkanos taip pat buvo keliamos, tačiau ir tai prisidėjo prie ekonomikos augimo lėtėjimo, tačiau kova su infliacija dar nelaimėta - didmeninės prekybos kainų didėjimas siekia dviženklius skaičius. 

Tuo tarpu Kinijos mažmeninės prekybos rodiklis toliau demonstruoja įspūdingą augimą, kas gali pasirodyti keista prie lėtėjančio BVP augimo, tačiau panašu, jog Kinijos ekonomika, stiprėjant viduriniajai klasei po truputį labiau orientuojasi į vidaus vartojimą. Šie pokyčiai kartu su brangstančiais darbo kaštais bei sustiprėjusia valiuta turėtų kiek sumažinti einamosios sąskaitos perteklių, tačiau šis vis dar išlieka milžiniškas – sudaro daugiau nei trečdalį nuo viso importo. Tą pačią tendenciją abejose šalyse, ypač Indijoje, patvirtina ir metinis pramonės produkcijos pokytis – brangstant gamybos kaštams apimtys kiek mažėja. 

Pramonės gyvybingumas labai svarbus Kinijos ekonomikai, nes šalis jau dabar yra stipriai industrializuota valstybė, čia beveik pusė BVP sukuriama pramonės sektoriuje, kai Indijoje šis skaičius arti 30 proc., o išsivysčiusiose valstybėse pramonei tenka tik apie 20 proc. Kadangi Azijos pagamintos prekės dažniausiai gabenamos į Šiaurės Ameriką ar Europą, azijietiškų prekių savikainą didins ir padidėję transporto kaštai, kurie stipriai priklausomi nuo naftos kainų.

Neturtingose šalyse, tokiose kaip Kinija ar Indija maisto produktai turi didesnį svorį vartotojų krepšelyje nei turtingesnėse šalyse, tad buvęs maistinių kultūrų kainų šuolis šioms valstybėms buvo nemažas sukrėtimas, o ypač Indijai, kur ketvirtadalis gyventojų yra žemiau skurdo ribos.

Ypač svarbus veikinys Kinijos ekonomikai – darbo užmokestis toliau didėjo ir pirmąjį pusmetį vidutiniškai per mėnesį sudarė apie 320 USD per mėnesį, paaugdamas 18 proc. lyginant su ankstesniais metais. Palyginus su išsivysčiusiomis valstybėmis toks darbo užmokestis, žinoma, nedidelis, tačiau jis nebėra ypatingai mažas, prisiminkime – Lietuvoje prieš dešimtmetį darbo užmokestis buvo panašiame lygyje. Atlyginimų didėjimas visiškai natūralus, kadangi pasiektas nedarbo lygis Kinijoje itin žemas – tik 4 proc., o Indijoje kiek viršija 7 proc.  Kur būtų galima iš Azijos iškelti gamybą į kitus regionus realių konkurentų su tokiais ištekliais pasaulyje nebėra, tad atlyginimų didėjimo tendencija turėtų tęstis ir ateityje, tačiau erdvės dar yra keistis darbo jėgos struktūrai šalies viduje, mat Kinijoje apie 40 proc., o Indijoje net apie 60 proc. darbo jėgos dirba žemės ūkio sektoriuje, o tai milžiniški skaičiai, tačiau jie mažės ilgainiui, nes tai ilgalaikiai procesai – gyventojas visą gyvenimą auginęs ryžius, nesiverš į batų fabriką.

Didėjantys atlyginimai toliau formuos bei stiprins viduriniąją klasę, kuri toliau stipriai augins vartojimą, kas turėtų paskatinti sparčiau plėtotis paslaugų sektorių. Pasirinkta strategija turėti leisti Kinijai jau 2022-2023 metais tapti galingiausia ekonomika pagal perkamosios galios paritetą, tuo tarpu Indijos kopimas į pirmaujančiųjų areną užtruks kiek ilgiau, tačiau su ja nesiskaityti irgi negalima. Būtent remiantis šiais lūkesčiais investuotojai iš daugelio pasaulio šalių puolė investuoti į šių šalių akcijų rinkas – nes jei čia nedalyvausi, ilgainiui „gali likti už borto“.

Tačiau viskas turi savo kainą. Perspektyvūs regionai taip pat. Vien per 2007 metus Indijos akcijų indeksas ūgtelėjo per 60 proc., o Kinijos daugiau 100 proc., tad natūralu, jog susiformavo „burbulai“, kurių sprogimo atgarsiai dar ir dabar girdisi. Reiktų atkreipti dėmesį, jog Kinijos rinkoje P/E vidurkis buvo pasiekęs beveik 50, o tai jau primena klasikinį akcijų išsipūtimo atvejį, kuris pastaruoju metu ir subliūško. Prie to, žinoma, prisidėjo negatyvios tarptautinių rinkų nuotaikos, ir į lėtėjantį besikeičiantis augimo ciklas.

Tolesnė eiga šiose rinkose priklausys tiek nuo išorinių, tiek nuo vidinių faktorių. Pirmiausia abi šalys yra stipriai priklausomos nuo energetinių išteklių kainų, prie kurių didėjimo pačios stipriai ir prisidėjo: Kinija pati išgauna tik apie pusę suvartojamos naftos, o Indija tik apie trečdalį. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, kad ekonomikos dabar palūkanų didinimo cikle ir reiktų susitaikyti su ekonomikų lėtėjimų, tačiau šis efektas neturėtų būti ilgalaikis, o rinkų korekcija buvo išties ženkli – nuo metų pradžios iki rugsėjo Kinijos akcijų indeksas prarado apie 60 proc., o Indijos kiek mažiau, apie trečdalį, mat čia kainos buvo sukilusios ne taip smarkiai.

Kaip ten bebūtų, dabar šios rinkos jau atrodo pakankamai patraukliai. Kinijos rinkoje P/E rodiklio vidurkis kiek aukštesnis nei Indijos, tačiau abiejų šalių P/E yra netoli 15, kas nėra labai mažas rodiklis, tačiau atsižvelgiant į spartų rinkų augimą ir puikią ilgalaikę perspektyvą, tai atrodo pakankamai racionaliai.