Savikaina

Trumpai

Jei kalbame įmonės sąnaudas (būtent šiuo atveju savikaina aktuali dažniausiai), tuomet savikaina apims sąnaudas, būtinas tam gaminiui ar paslaugai reikalingas sukurti (tačiau ne parduoti, valdyti).

Plačiau

Kad aiškiau suprasti savikainos prasmę, reikėtų žvelgti į visas sąnaudų rūšis iš karto. Žvelgiant sustambintai, galima išskirti tokias sąnaudų grupes: savikaina, veiklos sąnaudos, finansinės sąnaudos, pelno mokestis (sąnaudos tam tikra prasme). Iš įmonės pardavimo pajamų atėmę savikainą gautume jos bendrąjį pelną.

Savikainą gali sudaryti tiek tiesioginės, tiek ir netiesioginės sąnaudos. Paprastai didžiąją dalį savikainos sudaro tiesioginės sąnaudos:

• Žaliavų, pusgaminių, gaminių (skirtų perparduoti) įsigijimo sąnaudos.
• Produktą kuriančių darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos.
• Pakavimo sąnaudos.
• Kitų gamybos procese sunaudotų medžiagų sąnaudos.

Taip pat reikšmingą dalį savikainoje gali sudaryti ir netiesioginės sąnaudos:

• Naudojamos įrangos nusidėvėjimas.
• Produkto gamybos procese patirtos komunalinių paslaugų išlaidos.
• Sandėliavimo, saugojimo sąnaudos.

Priklausomai nuo apskaitos standartų, į savikainą įtraukiamos ar neįtraukiamos sąnaudos gali kažkiek varijuoti. Tačiau paprastai į savikainą nėra įtraukiamos administracinės sąnaudos (tiek valdymo, tiek marketingo ir pan.), transportavimo išlaidos, kitos pardavimų išlaidos.

Reiktų pastebėti, kad savikainą lengviau išskirti gamyboje, kur funkcijos gan aiškiai išskirtos (nors ir čia tam tikrais atvejais gali kilti dviprasmiškumų), o produkto kūrimo ciklas atskirtas nuo administracijos. Tuo tarpu paslaugas teikiančiose įmonėse ši riba nubrėžiama kur kas sunkiau.

Kaip savikaina apibrėžiama pagal apskaitos reikalavimus?

Savikaina apskaitoje apibrėžiama kaip visos tiesioginės ir netiesioginės sąnaudos, patirtos siekiant pagaminti produktą ar suteikti paslaugą bei paruošti jį pardavimui. 

Kas ją sudaro:

• Pagal apskaitos principus, savikainą sudaro tiesioginės sąnaudos, tokios kaip žaliavos, kitos medžiagos bei atlygis už darbą darbuotojams, kurie tiesiogiai susijęs su tos produkcijos gamyba ar paslaugos teikimu. Tokio tipo sąnaudos lengvai priskiriamos konkrečiai produkcijai.
• Taip pat į savikainą įtraukiamos netiesioginės (pridėtinės) sąnaudos. Tai išlaidos, kurių negalima tiesiogiai priskirti konkrečiam produkcijos vienetui, pavyzdžiui, įrengimų nusidėvėjimas, energijos sąnaudos (jei nėra atskirų skaitliukų ar kitokios apskaitos).

Dar dažnai taikomas principas – kaupimo ir palyginamumo principas. Pagal jį savikaina pripažįstama tuo laikotarpiu (svarbu ilgalaikiams projektams), kai užpajamuojama atitinkamos pajamos. Apskais metu savikaina vertinama įsigijimo arba pagaminimo verte. Į ją įtraukiamos tik tos išlaidos, kurios yra tikrai reikalingos tam produktui sukurti. 

Dar svarbus yra nuoseklumo principas, kai įmonė turi taikyti tą pačią savikainos skaičiavimo metodiką per laiką (pvz., FIFO arba vidutinės kainos metodą), kad finansinė apskaita būtų aiški ir tiksli.