Pinigai - vis dar nepigūs

2008 10 31

Kiek kainuoja pinigai? Jei pastaruoju metu buvote užsukę į banką pasiteirauti dėl kredito, labai nenudžiugote. Skolinimasis brangsta – palūkanos dabar kur kas didesnės negu buvo vos prieš keletą mėnesių. Ir tai nepaisant to, kad girdime žinias apie tai, jog Europos Centrinis Bankas mažina bazines palūkanų normas. Brangių pinigų sindromą sukelia nepasitikėjimas: bankai mažiau pasitiki vienas kitu, mažiau pasitiki klientų sugebėjimu grąžinti paskolas. Kas lemia tokį finansinių institucijų nepasitikėjimą?

Akivaizdu, jog nepasitikėjimas į Lietuvos kredito rinkas persimetė iš pasaulinės finansų rinkos. Pirmiausia skolinimasis pradėjo brangti institucijoms, besiskolinančioms užsienyje. Ilgą laiką Lietuvoje finansavimas vietinių šaltinių dėka buvo dar palyginti nebrangus, tačiau pastaruoju metu taip pat pradėjo sparčiai brangti.

Paprastai visų paskolų palūkanos susideda iš dviejų dalių: nerizikingos palūkanų normos bei rizikos premijos. Tokioje rinkoje kaip Lietuvos, pastarąją galėtume skaidyti dar į dvi: bankų rizikos premiją bei galutinio vartotojo rizikos premiją.

Taigi, sudėliojus šiek tiek kitaip, gautume tarpbankines palūkanų normas, kurios įtraukia nerizikingas palūkanų normas bei bankų rizikos premiją, ir paskolos maržą, atspindinčią galutinio vartotojo riziką. Net jei ir matome tik galutinį procentą, jog vis tiek įskaičiuoja visas šias dalis.

Jei atkreiptume dėmesį į tarpbankines palūkanų normas, tai Lietuvoje bankai vieni kitiems pasiruošę skolinti  už maždaug 8 procentus pusės metų laikotarpiui. Šis rodiklis vadinamas VILIBOR – ir yra gana dažnai linksniuojamas spaudoje, kadangi jis atspindi mūsų valiutos – litų – kainą pinigų rinkoje.

Kuo laikotarpis trumpesnis, tuo palūkanos mažesnės. Svarbu žinoti, kad iki praėjusio ketvirtadienio VILIBOR sparčiai augo, ir per vieną mėnesį padidėjo 2,7 procentinio punkto (tai yra nuo 6,5 iki 9,2 procento), tuo tarpu kai per tą patį laikotarpį EURIBOR (palūkanų norma, už kurią Europos bankai pasiruošę vieni kitiems skolinti eurais) sumažėjo 0,8 procentinio punkto.

Toks euro ir lito palūkanų judėjimas skirtingomis kryptimis – tikrai Lietuvos nenaudai. Europoje centriniam bankui mažinant palūkanas tarpbankinių normų mažėjimas yra suprantamas, nors ir negarantuotas reiškinys. O VILIBOR didėjimas gali rodyti du dalykus: bankų nepasitikėjimą vienų kitais, arba finansų sistemos nepasitikėjimą litu.

Kadangi litas yra susietas su euru, tai teoriškai ir palūkanos turėtų būti vienodos, nes kitaip atsiranda arbitražo galimybės: pasiskolinus dideles sumas eurais, pavertus juos į litus bei perskolinus gautą litų sumą būtų galima neblogai uždirbti.

Dabar, pavyzdžiui, skirtumas tarp 6 mėnesių trukmės VILIBOR bei EURIBOR sudaro apie 3,5 procento. Pagal teoriją, būtent šis skirtumas ir parodo nepasitikėjimo valiuta mastą. Tačiau reiktų atkreipti dėmesį į tai, jog kas teisinga teoriškai, ne visada tiksliai atitinka realybę: veikiausiai skirtumas yra toks ženklus dar ir todėl, kad VILIBOR atspindintys bankai savo stiprumu neprilygsta Europos didiesiems bankams, vadinasi, skirtumas taip pat parodo ir didesnę finansų institucijų rizikos premiją.

Vis tik yra ir teigiamų naujienų. Lietuvos banko daromi veiksmai taip pat atnešė rezultatą. Jau nuo spalio vidurio pagal naują metodiką Lietuvos banko nustatomos likvidumo paskolų palūkanų normos sumažėjo nuo 8,7 procento iki 5,25 procento. Kol kas tai daugiau teorinis rodiklis, tačiau teigiamas psichologinis poveikis bankams jau yra.

Svarbiausia – Lietuvos bankas nuo 6 iki 4 procentų sumažino privalomųjų rezervų normą. Kitaip tariant, bankams leista laisviau naudoti jų turimas lėšas. Prisidėjo ir mažėjančios palūkanų normos Europoje. Galutinis rezultatas nuteikia teigiamai – VILIBOR smarkiai sumažėjo. Pavyzdžiui, 6 mėn. trukmės palūkanos penktadienį krito nuo 9,21 procento iki 7,95 procento. Kol kas palūkanos laikosi maždaug 8 proc. lygyje.

Priminsime, kad tarpbankinės palūkanos labai svarbios visiems besiskolinantiems, mat pagal šias palūkanas nustatomos gyventojų bei įmonių skolinimosi palūkanos. Taigi, litai - nepigūs, tačiau yra vilčių, kad jie pigs, nors tam ir reikia įdėti dar daug jėgų stiprinant pasitikėjimą tarp bankų ir bendrai ekonomikoje. O tuo tarpu išloš tos įmonės, kurios neturi skolų arba jų paskolos ilgalaikės, ir dabartinės problemos jas mažai liečia. Sunkiausia bendrovėms, turinčioms itin daug trumpalaikių paskolų, mat šias reikia reguliariai refinansuoti, o tai vis dar atsieina gan brangiai.

Rokas Lukošius  

atgal