Ekonomika: Baltijos šalys 2008 (II dalis)

Tema: Ekonomika

Terminas anglų kalba: Baltic States Economic Review 2008


Bendrasis vidaus produktas (BVP) (angl. Gross Domestic Product – GDP) – sutrumpinimas – GDP) yra vienas iš rodiklių parodančių tam tikros teritorijos ekonomikos lygį. Bendrasis vidaus produktas yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą.

1a

Pastaruosius keletą metų Baltijos šalių BVP augo ypač sparčiai.  Atsivėrusios rinkos, ES parama ūkio augimą dar labiau sustiprino. Stebint BVP augimo tempus ketvirčiais, galime pastebėti, jog augimas nebuvo visiškai nuoseklus, tačiau tai galima pateisinti sparčia plėtra – greitai besivystantis ūkis pasižymi didesniais svyravimais, be to nedidelė ekonomika visuomet turi didesne priklausomybę nuo atskyrų veiksnių. Situacija pasikeitė 2006 metais (Latvija, Estija) ir 2007 viduryje (Lietuva). Šalių ūkiams įtakos turi ir tuo pačiu metu vykstantis pasaulio ekonomikos lėtėjimas.

Ilgesnėje perspektyvoje Baltijos šalių ūkiai turėtų išlaikyti didesnį nei vidutinis ES narių ūkio augimo tempą, nes pagal BVP vienam gyventojui šalis yra žemiau ES vidurkio.

Šalies ūkio išsivystymą parodo BVP dalis tenkanti vienam gyventojui. Palyginimui su kitomis šalimis šis dydis išreiškiamas perkamosios galios standartu.

2a

Perkamosios galios standartas (PGS) – tai bendros Europos Sąjungos šalims narėms pasirinktos dirbtinės valiutos vienetas, su kuriuo apskaičiuojami, šalių nacionalinių valiutų perkamosios galios paritetai. Vienas PGS visose šalyse atstovauja tam pačiam prekių ir paslaugų rinkiniui, tačiau kiekvienoje šalyje, atsižvelgiant į kainų lygį, reikia skirtingo nacionalinės valiutos kiekio tam, kad būtų galima nupirkti šį prekių ir paslaugų rinkinį.

Infliacija vadinamas bendrojo kainų lygio kilimas, dėl kurio krinta piniginio vieneto perkamoji galia. Ji paprastai matuojama vartojimo prekių ir paslaugų kainų indekso padidėjimu per metus.

Ekonomikoje defliacija yra bendrojo kainų lygio mažėjimas, arba pinigų vertės didėjimas prekių ir paslaugų atžvilgiu. Defliacijai priešinga sąvoka yra infliacija.

Skirtingai nuo infliacijos, kurio metu nukenčia turintys grynųjų pinigų, defliacijos metu nukenčia turintys įvairų kitokį turtą, nes pinigų vertė padidėja, ir jų savininkai atsiduria palankesnėje padėtyje.

Vienas svarbiausių veiksnių įtakojančių ekonomikos augimo lėtėjimą – spartus infliacijos augimas. Infliacijos rodiklis tolygiai, bet pamažu augo nuo 2003 metų, o pastaraisiais metais įgavo pagreitį. Šiuo metu fiksuojami infliacijos rekordai. Bendrąją infliaciją reikšmingai padidino spartesnis visų pagrindinių prekių ir paslaugų (komunalinių paslaugų, maisto produktų, administruojamųjų kainų - akcizų, pramoninių prekių) kainų didėjimas. Taip jau sutapo, kad energetinių ir maisto išteklių kainos kyla ir pasaulinėse rinkose, o tai dar labiau didina kainas Baltijos šalyse.

3a

Nedarbas – socialinis reiškinys, kai darbingas asmuo neturi darbo. Nedarbu nelaikomi atvejai, kai darbo neturi nepilnamečiai, pensininkai, dirbti negalintys invalidai ir kai nedirba žmonės, turintys pakankamai turto ar nedarbinių pajamų, iš kurių gali pragyventi. Darbo jėga yra visi darbinio amžiaus asmenys, kurie arba dirba, arba ieško darbo. Tie asmenys iš darbo jėgos, kurie neturi nuolatinio darbo ir jo ieško, yra vadinami bedarbiais.

Nedarbo lygis yra matuoja procentą tų asmenų iš darbo jėgos, kurie neturi darbo ir jo ieško.

Augant šalių ūkiams fiksuotas ženklus nedarbo lygio mažėjimas. Nedarbo lygis Lietuvoje 2007 metų pabaigoje buvo 4,3% ir buvo vienas žemiausių Europos Sąjungoje (ES vidurkis - 7,2%). Ateityje prognozuojamas rodiklio augimas.

 4a

Vidutinis mėnesinis (bruto) darbo užmokestis – ikimokestinis darbo užmokestis, tenkantis vienam darbuotojui per pusmečio ar metų vieną mėnesį. Jis apskaičiuojamas bruto darbo užmokesčio lėšų sumą, apskaičiuotą per pusmetį (pildant pusmetinę ataskaitą) ar  per metus (pildant metinę ataskaitą), dalinant iš atitinkamo vidutinio sąlyginio darbuotojų skaičiaus.

6a

5a

Visų tarptautinių sandėrių įplaukos bei išmokos yra apskaitomos nacionaliniame mokėjimų balanse.  Nacionaliniame mokėjimų balanse yra sumuojami įvairių tarptautinių sandėrių pagrindu atsirandančios įplaukos bei išmokos. Šie sandėriai registruojami pagal Tarptautinio valiutos fondo nustatytą metodiką, pagal kurią nacionalinį mokėjimų balansą sudaro šios pagrindinės sąskaitos: einamoji, kapitalo bei finansinė.

Einamosios sąskaitos balanse registruojamos sandėrių išmokos bei įplaukos pagal šias kategorijas:

  • prekės,
  • paslaugos,
  • pajamos, bei
  • pervedimai.

Prekių kategorijoje registruojamas prekybos balansas - skirtumas tarp prekių importo bei eksporto.  Lietuvos Respublikos nacionaliniame balanse importo bei eksporto apimtys registruojamos f.o.b. kainomis. Prekių eksportas bei importas registruojami atskirai sumuojant žemės ūkio ir maisto produktus, energetikos produktus bei kitas prekes.

 Prekių eksporto augimas mažina einamosios sąskaitos deficitą, o prekių importo augimas - atvirkščiai, - didina. Taigi šalis turi būti suinteresuota šalyje pagamintų prekių eksporto skatinimu bei rėmimu.

Paslaugų balanse atspindimos išmokos bei įplaukos iš tokių paslaugų kaip transportas, turizmas, statyba, ryšiai ir kitos paslaugos. Analogiškai, paslaugų eksporto augimas mažina einamosios sąskaitos deficitą, o paslaugų importo augimas - didina.

Pajamų balanse registruojamos darbo bei investicijų pajamos. Investicijų pajamas sudaro: a) tiesioginių užsienio investicijų pajamos, b) investicijų portfelio pajamos, ir c) kitų investicijų pajamos.

Einamosios sąskaitos balanse taip pat registruojami einamieji vyriausybės bei kitų sektorių pervedimai.

Antrąją nacionalinio mokėjimų balanso dalį sudaro kapitalo bei finansinė sąskaitos.

Kapitalo sąskaitoje registruojami neatlygintini kapitalo pervedimai, o finansinėje sąskaitoje - a) Lietuvos investicijos užsienyje, b) užsienio investicijos Lietuvoje, bei c) oficialios tarptautinės atsargos.

Per visus 2006 m. ir 2007 m. pirmojoje pusėje sparčiai didėjęs Lietuvos ESD, kurį lėmė didelės vidaus paklausos palaikomas spartus importo augimas, 2007 m. antrąjį pusmetį sumažėjo ir per 2007 m. sudarė 13,7 procento BVP, arba 3,2 mlrd. litų (2006 m. – 10,8% BVP). Pagrindine ESD stabilizavimosi priežastimi laikytinas antrąjį pusmetį smarkiai nebedidėjęs prekių balanso deficitas, kuriam įtakos turėjo ir laikino poveikio veiksniai žemės ūkio ir naftos perdirbimo sektoriuose, taip pat sparčiai didėjusios pagrindinių eksporto prekių – maisto produktų, chemijos produkcijos ir medienos bei jos gaminių – kainos.

7a

Vienos iš svarbiausių šalies ūkio charakteristikų yra importo ir eksporto rodikliai. Šie rodikliai augo kartu su šalių ūkiu. Baltijos šalims būdingas neigiamas grynojo eksporto rodiklis, t. y. importuojama daugiau produkcijos nei eksportuojama. Ateityje numatoma rodiklių augimo stabilizacija ar nežymus lėtėjimas.

8a

Namų ūkių tyrimas (Lietuva)

Gyventojų galimybes taupyti parodo namų ūkių biudžeto tyrimas. Namų ūkis - vienas asmuo ar asme­nų gru­pė, kuri gyvena viename bute (name), turi bendrą biu­džetą ar bendras vartojimo išlaidas.

Namų ūkiai atrenkami atsitiktinių imčių metodu naudojantis Gyventojų registru. Atranka užtikrina vienodas galimybes visų visuomenės sluoksnių atstovams patekti į tyrimą. 2007 m. namų ūkių biudžetų tyrimui buvo atrinkti 11040 namų ūkių, iš jų tyrime dalyvavo 6917, t. y. 63 procentai. Tyrimas parodo namų ūkių vartojimo išlaidas ir disponuojamų pajamas, jų dinamiką.

Vartojimo išlaidos – tai piniginės ir natūrinės išlaidos, skirtos namų ūkių vartojimo poreikiams tenkinti, t. y. išlaidos maistui, drabužiams, avalynei, būsto išlaikymui, transportui, sveikatos priežiūrai, kultūros, poilsio ir kitoms reikmėms.

Disponuojamosios pajamos – visos piniginės ir natūrinės pajamos už darbą, atskaičius pajamų ir socialinio draudimo mokesčius, pajamos iš ūkininkavimo, verslo, laisvos profesinės veiklos, socialinės išmokos, pajamos iš turto, renta, reguliari kitų asmenų parama.

2007 metų pabaigoje vidutinės disponuojamos namų ūkių pajamos buvo 859,3 litai, vartojimo išlaidos – 748,8 litai. Net 33% išlaidų buvo skiriama maistui.

10az

Statistiniai duomenys rodo, kad nuo 2005 metų disponuojamos pajamos viršija vartojimo išlaidas. Disponuojamų pajamų augimo procentas viršija vartojimo išlaidų augimą, šis skirtumas buvo ypač ženklus 2007 metais, tai reiškia, kad vis daugiau lieka lėšų iš pajamų atėmus vartojimo išlaidas. Dalis tokių lėšų nukreipiamos į taupymo instrumentus. Ateinantiems metams prognozuojamas šiek tiek lėtesnis abiejų rodiklių augimas, o pajamos nors nežymiai, bet didės sparčiau nei išlaidos. Dėl šios priežasties likusi pinigų dalis taupymui taip pat didės. 

Nepaisant investicinių priemonių galimybių ir naudos gyventojai šalyje išlieka konservatyvūs. 2007 metų gruodį Vertybinių popierių komisijos užsakymu atlikto tyrimo duomenimis beveik trečdalis turinčių santaupų gyventojų jas laiko namuose, o trečdalis turi indėlius bankuose. Vis didesnė taupomų pajamų dalis turėtų būti investuojama, o investicijos turėtų augti ypač sparčiai. Be sutaupytų lėšų tam daug įtakos turėtų ir auganti investavimo kultūra, investuotojų švietimas. Populiarėja investavimą skatinanti literatūra, sėkminga esamų investuotojų patirtis pritraukia naujus rinkos dalyvius. Nors investuojančiųjų skaičius auga gana greitai, tačiau bendras jų skaičius Lietuvoje kol kas dar labai žemas, nė iš tolo nesiekia išsivysčiusių šalių lygio, todėl investuotojų augimo potencialas yra milžiniškas.

Po pastarųjų keleto metų ypač spartaus augimo Lietuvos ūkis pereina į nuosaikesnio vystymosi laikotarpį. Lietuva įvairiais aspektais dar daug atsilieka nuo išsivysčiusių šalių lygio, todėl augimas neišvengiamas. Šis periodas leis orientuotis į labiau subalansuotą šalies ekonomikos plėtrą. Situacija leidžia racionaliau įvertinti padėtį ir priimti tinkamus veiksmus valstybei, ūkio subjektams, gyventojams.