Nacionalinės bankroto ypatybės Lietuvoje - "feniksai"

2010 03 26

Virgilijus Lukošius

Verslas bankrutuoja - verslo nebėra. Taip sako teorija

Yra daug sąlygų (pvz., laiku nemokamas darbo užmokestis, neatsiskaitoma už gautas prekes, atliktus darbus, su biudžetu), kuomet teismui gali būti pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau bankroto byla iškeliama, jeigu teismas turi pagrindo teigti, kad įmonė yra nemoki, t.y. kai įmonės finansiniai įsipareigojimai yra lygūs jos turtui arba jį viršija. Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu įmonės turto pakanka finansiniams įsipareigojimams įvykdyti arba kreditorių reikalavimų vykdymas yra užtikrintas įkeitimu.

Kadangi pareiškimas pateikiamas vietovės, kurioje yra nemokios įmonės buveinė, apygardos teismui, aišku, kad bet kuris teismas negali svarstyti bankroto klausimų. Apygardos teismai yra 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose, šiek tiek jų mažiau nei Lietuvoje yra apskričių, bet pakankamai daug, kad reikėtų nemažai kvalifikuotų ekonomiką ir finansus išmanančių teisėjų. Tai yra nemaža problema praktikoje, nes bankroto bylos yra sudėtingos, specifinės ir ne visada lengvai sprendžiamos. Manau, jog verslui būtų naudinga ir dėl to yra svarstytini specializuoto teismo įkūrimo variantai.

Teisė valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir lėšas suteikiama tik teismo paskirtam administratoriui. Finansai čia paprasti: pirmąja eile yra atsiskaitoma su įkaito turėtojais, kaip taisyklė,- bankais. Su darbuotojais ir žemės ūkio produkcijos gamintojais atsiskaitoma kaip su antros eilės kreditoriais. Treti eilėje - Mokesčių inspekcija, "Sodra", o po to jau visi kiti likusieji kreditoriai. Nesunku suvokti, jog įmonėje vykdant bankroto procedūrą visiškai atsiskaityti su visais ūkinės veiklos subjektais pardavusiais produkciją ar paslaugas tikrai nepavyks, o neretai jau ir darbuotojams nieko nelieka.

Kas laukia dirbančiojo? Bankroto procedūra dažnai ilgai užtrunka, o į šią situaciją patekusiems darbuotojams reikia piniginių lėšų būtiniausiems poreikiams tenkinti. Tad jų gelbėjimosi ratas - Garantinis fondas, kurio lėšos naudojamos išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams, dirbusiems įmonėje. Aišku, ne visi įsiskolinimai jiems bus išmokami, t.y. darbo užmokestis ne didesnis kaip už paskutinius iš eilės einančius tris mėnesius, piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas - ne didesnė už vieną minimalią mėnesinę algą; išeitinė išmoka - iki dviejų minimalių mėnesiniu algų ir t.t. Likusią kreditorinių reikalavimų dalį darbuotojas gali tikėtis atgauti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka realizavus bankrutavusios įmonės turtą, jeigu tik kas liks patenkinus pirmos eilės kreditorių - bankų reikalavimus. Na, o dirbantiems įmonėse, kur laiku neišmokamas darbo užmokestis, reikia žinoti, jog Darbo kodeksas suteikia jiems teisę nutraukti darbo sutartį. Taigi vargu ar verta laukti, kol į tokią įmonę pasibels bankrotas, o greičiau pasinaudoti garantinio fondo bent dalinių išmokų galimybe.

Verslas bankrutavo - tegyvuoja verslas! Praktika turi savo bruožų

Logiškai mąstant niekas juk turėtų nenorėti bankrutuoti. Bet ne visada taip yra. Lietuvos ekonomikoje yra toks dabar madingas terminas –  “Feniksas”. Kodėl “Feniksas”? Juk egiptiečių bei kitose senosiose mitologijose feniksas – atgimimo simbolis, šventas mitinis paukštis, kuris gali būti vaizduojamas kaip gandras ar erelis. Pagal legendą jis kas 500 metų susidegindavo ir prisikeldavo iš savo pelenų.

Mūsų svarstomame klausime pagal įstatymo formuoluotę tai būtų tyčinis bankrotas arba privedimas įmonės prie bankroto tyčia, jei tuo padaroma turtinė žala kreditoriui, akcininkui ar kitam asmeniui. Praktikoje gi prasiskolinusios įmonės turtas perkeliamas į naują įmonę, o pirmoji paliekama bankrutuoti. Kas galėtų sustabdyti per šią krizę išpopuliarėjusį vadinamąjį “fenikso sindromą”? Nors šis procesas Lietuvos versle žinomas nuo nepriklausomybės atkūrimo, o labai populiarus buvo po Rusijos krizės.

Įsivaizduokime įmonę – kreditorę pardavusią prekes ir negalinčią atgauti pinigų. Visi sutiksite, kad jai ne pyragai. Be abejo, ūkinė veikla susijusi su  rizika, bet norėtųsi, kad bent valstybės įstatyminė aplinka ją mažintų. Negana to, kad beviltiškomis skolomis ne taip paprasta sumažinti apmokestinamąjį pelną, reikia krūvos dokumentų ir daug metų, tai jau sumokėto PVM valstybės biudžetui niekas niekada ir negrąžins. Į tyčinio bankroto pinkles neretai patenka ir eiliniai gyventojai, sumokėję avansus.

Dabar gi norėdami patirti bent kiek mažesnius finansinius nuostolius kreditoriai turi kovoti – įrodyti, kad valdymo organai sąmoningai blogino įmonės padėtį, nustatyti susijusius asmenis, t.y., kad tie patys asmenys yra senos ir naujos įmonės akcininkai ar valdymo organų nariai, pateikti įrodymus, kad turtas, prekių ženklai buvo perleisti nepagrįstai, nauja veikla tapati buvusiai, o darbuotojai perimti ir pan... Darbų nemažai. Vienas žmogus tiek neatliks, o kiek verta investuoti lėšų, kad visa tai įrodyti. Čia kiekvienas galvos skirtingai. Vienas numos ranka į keliasdešimt tūkstančių sumą, kitas dėl kelių šimtų gaus infarktą, o trečias dėl milijono gal pasamdys “išmušėjų” firmą.

Iš  kitos pusės nėra aiškios valstybės pozicijos dėl tyčinių bankrotų. Net VMI tokiais atvejais silpnokai kovoja už valstybės finansų interesus. O gal ten yra kitų “interesų”?

Kai kurie verslo asociacijų vadovai net viešai teigia, jog “feniksai”  kartais yra vienintelė verslo tęstinumo galimybė. Gal būt, juk ekonomikos krizė į visiškai skirtingas barikadų puses pastatė bankus ir verslą. Vienam gal “feniksas” ir gera galimybė, bet kitam verslo subjektui tai gali būti kilpa ant kaklo. Bankai reikalauja savo, o kaip skeptikai sako, tokiu atveju įmonėms belieka bandyti nuslėpti įmonės turtą arba bankrutuoti ir taip atsikratyti visų įsipareigojimų ir išgelbstint dalį finansų. Komerciniai bankai sako, jog nenori sužlugdyti įsiskolinusių klientų, bet vis tik dažniausiai stipresni yra teisūs, o šiais atvejais stipresni yra bankai.

Nors teisininkai teigia jog, teismų praktika linksta įmonių  kreditorių naudai, tačiau ne visada darbo gauna antstoliai. Yra teisininkų, kurie užsiima šiek tiek kitokia veikla - konsultuoja kaip likviduoti įmonę be bankroto procedūros. Jų šūkis - bankrotui ne.

Kiek gi išaiškinta tyčinio bankroto atvejų Lietuvoje? Autoriaus žiniomis tam užtektų 1 žmogaus rankų pirštų. Ir dar liktų keletas pirštų. Gal net 3 pirštų kombinacijai atlikti. O juk bankroto procedūrų skaičius tuoj sieks 10 tūkstančių ribą. Na, tyčinių bankrotų, kaip ir mažokai vyksta.

Negi viskas taip skaidru? Abejonių daug ir matyt pagrįstų, nes ne vienas yra susidūręs su  tokiais atvejais. Bent jau žino tokių gudruolių verslininkų, kurie verslo rizikai nurašo daug ką – gaila, bet garbės kodeksas tokiems verslininkams tuščia sąvoka.

Kokia verslo ateitis?

Dabar kai Lietuvos ekonomikoje vyrauja tendencija visas įmones suvesti į  UAB’ų lygmenį, manau kad tyčinio bankroto atvejų bus dar daugiau, nes juos realizuoti bus dar lengviau.

Bankrotų  ir fenikso atvejų galėtų būti mažiau, jeigu įmonės galėtų lengviau pasinaudoti antru šansu – restruktūrizavimu. Šiuo metu restruktūrizavimo proceso trukmė – 4 metai, su galimybė pratęsti dar vieniems metams. Sakoma, kad tai optimalus laikotarpis įmonei atnaujinti mokumą.

Procesui pagreitinti galima atsisakyti reikalavimų, kad įmonės restruktūrizavimo planui turi pritarti kvalifikuota įmonės kreditorių dauguma, Šiuo metu bankai ne visuomet linkę pritarti restruktūrizavimui, nes jo laikotarpiu  įmonėms negalima skaičiuoti palūkanų (netgi tais atvejais, kai įmonė gali jas sumokėti). Be abejo, visi kreditoriai pirmiausia rūpinasi, kaip atgauti  savo paskolintus pinigus, tad bankai skaičiuoja ar pardavus įmonės įkeistą turtą, pajamų pakanka grąžinti visiems kreditams. Jei taip - tada bankai renkasi bankroto  scenarijų.

Praktiškai reikėtų paspartinti bankroto ir restruktūrizavimo bylų  nagrinėjimą, apribojant jo trukmę, atsisakyti sanavimo procedūros, numatyti greitesnes procedūras.  Kaip ir dabar gali būti piktnaudžiavimo atvejų, kai įmonės, norėdamos atitolinti bankrotą gali išsikelti restruktūrizavimo bylą, sudariusios fiktyvius kreditorius reikalavimus akcininkams arba su jais susijusiems asmenims.

O dėl “feniksų”. Reikėtų plačiau verslo, o taip pat ir kitoje žiniasklaidoje, aptarti tyčinio bankroto bylas, jų sprendimus. Visuomenei neužtenka kriminalinio atspindžio pranešimų, kad vienas ar kitas kreditorius iš nevilties pasamdė banditus ar viskuo nusivylęs darbuotojas atkeršijo nesąžiningam darbdaviui jį padegdamas ar sužalodamas. Be abejo, gerai, kad jau yra Lietuvoje teisminė praktika, jog į kai kurių bankrutuojančių įmonių vadovų asmeninį turtą nukreipiamas žalos atlyginimo išieškojimas už aiškiai žalingus kreditoriui veiksmus, kaip sandorių sudarymą žinant apie numatomą bankroto bylos iškėlimą vadovaujamai įmonei.

Ekonominės krizės šviesoje Lietuvoje svarstomas fizinių asmenų  bankroto klausimas yra aiškiai priešlaikinis ir sukčiautojams gali būti lengva landa įstatymų pinklėse. Tai rūpi daugeliui, nes ne vienas gudruolis turi slaptą svajonę, kad paskelbęs save bankrotu išlįs iš balos sausas ir be skolų. Bet taip nebūtų – nes pinigai turi savybę niekur nedingti tik persiskirstyti. Čia kaip fizikoje – energijos kiekis išlieka, tik gali keistis jos formos. Skolos nebūtų lengvai nurašomos, o ir bankų paslaugos dar labiau brangtų.

atgal