Krizės pabaiga. Arba rinkos psichologija

2009 11 01

Ar dažnai girdite klausimą, kada bus krizės pabaiga? O kiek kartų per pastaruosius metus teko išgirsti žodį „krizė"? Sunku tiksliai pasakyti? Bet turbūt nesuklysčiau sakydamas, kad ant abiejų rankų pirštų suskaičiuoti nepavyktų. Bet ne tai svarbiausia. Pats žodis turi poveikį. Žinoma, kiekvienas žodis turi vienokį ar kitokį poveikį, tačiau vieni žodžiai stipresni, kiti silpnesni. Stipriausi žodžiai – simboliai.

O kodėl tie simboliai turi poveikį? Poveikis yra toks pats įgimtas kaip ir ženklų stebėjimas gamtoje, žmonėse ir visoje supančioje aplinkoje. Jis įgimtas kaip bandos jausmas. Galbūt tai vienas išlikimo elementų. Jei visi žvėrys bėga į šiaurę, tai gali reikšti, kad pietuose potvynis arba gaisras. Jei visi bėga – turėtų kilti nenumaldomas noras bėgti drauge. Savisaugos instinktas.

Kartais prieš bėgant dar ieškoma simbolių. Galbūt mėnulio pilnaties, kuri daro poveikį potvyniams ir atoslūgiams, o gal dūmų, kurie įspėtų apie gaisrą. Tai priklausytų nuo situacijos. Tačiau jei visi bėga į vieną pusę, o tuo pačiu dar yra ir tą pačią kryptį patvirtinantis simbolis – tuomet abejojančių skaičius sparčiai mažėja. Bandos jausmas, kad ir kaip negražiai skambėtų, yra visuotinas. Gali būti stipresnis ar silpnesnis, bet visi sveiki žmonės jį turi turėti. Tai visiškai normalu.

Jei pagalvotume kaip tai susiję su krizėmis, galėtume įžvelgti visai nemažai sąsajų. Nuo to netgi priklauso kada bus "krizės" pabaiga. Dabartinio pasaulio ekonomikos nuosmukio kaltininkų jau esti suskaičiuota nemažai: reitingų agentūros, „Lehman Brothers“, buvusios aukštos naftos ir maisto kainos, JAV bankai, politikai, skolintojai ir skolininkai, spekuliantai ir vagys. Taip, visi jie kalti, tačiau ne ką daugiau nei ir visi likusieji.

Ekonominiai ciklai visada vyko ir vyks. Ciklai vykdavo netgi tais laikais kai žmonės priklausė nuo saulės ir vandens. Tik tuomet tuos ciklus reguliuodavo gamta. Dabar gi, nuo gamtos mažai priklausoma, todėl ciklus reikia sukurti, nes be jų žmonijos vystymasis tampa nestabilus. Tik pats kitimas ir sukelia ilgalaikį vystymosi stabilumą.

Kuo ilgiau ciklas nesikeičia, tuo stipresnis jo pokytis turėtų būti ateityje. Pats kitimas yra savireguliacijos procesas. Jis yra žmonių psichologijoje. Rinkos ekonomika negali gyvuoti be ciklų. Ir jei dvidešimt metų ekonomika tik kiltų, tuomet tai jau būtų iš tiesų pavojinga.

Vieną sykį dėl ciklo keitimosi gali būti „kaltas“ vienas bankas, kitą sykį kitas bankas ar šalis, ar dar kas nors, tačiau neabejotina, kad jei tas bankas ar kažkas ir būtų atsilaikęs, nuosmukis vis tiek pasikartotų, tik jau galbūt kiek vėliau ir kitomis aplinkybėmis.

Net jei ilgą laiką nebūtų formalios priežasties ciklui pasikeisti, ji gali būti išgalvota ar įsikalbėta. Pavyzdžiui, jei ūkis ilgą laiką tik kyla, tai atsiranda tam tikri ūkio perkaitimo ženklai. Tai gali būti įvairūs rodikliai. Infliacija, prekybos disbalansas, nedarbo bei darbo užmokesčio duomenys. Šie rodikliai rodo, kad ciklas galėtų keistis, bet jie nesako, kad tai turi vykti iš karto. Perkaitimo procesas net ir po pirmųjų ženklų gali tęstis labai ilgai, o kartais net dešimtmečiais. Kad viskas pradėtų keistis, tam reikia impulso. Tokiu impulsu gali tapti, kad ir ūkio ekspertų pasisakymai, kad laukia ekonomikos lėtėjimas. Jei ekspertai tars, kad krizės pabaiga jau artėja, tai ir artėsime prie krizės pabaigos.

Tokių pasisakymų tik ir laukia žiniasklaida, kuriai reikia įvairovės bei kokių nors revoliucinių naujienų. Per žiniasklaidą tokios žinios netrunka pasiekti ir visos visuomenės, kuri seka simboliais ir ženklais. Įtikinti nėra sunku. Bandos jausmas įsisiūbuoja palengva, tačiau kai jis įsibėgėja, sustabdyti būna sunku.

Jei visi ekspertai liūdnai linguoja galva, žiniasklaida marga žemyn krentančiomis kreivėmis, o virš viso to galvą iškėlęs šalies ūkio vadovas rūškanu veidu pasako, kad gero, lietuvi, jau nebelauk, tuomet optimizmo belieka ne kaži kiek. Vartotojų bei gamintojų pasitikėjimas yra bene įtakingiausi rodikliai ekonomikoje. O tai yra tik psichologinis faktorius, priklausantis nuo suformuotos nuomonės.

Tokiu atveju sustoti galima dėl dviejų priežasčių: nebetekus kvapo, arba pamačius kitus simbolius, inicijuojančius krypties keitimą. Jei bėgama labai išsigandus, kaip kad bėgama dabar, tuomet labiausiai tikėtina, kad teks bėgti kol nebebus kvapo.

Ekonominiu požiūriu nereikėtų žiūrėti tiesiogiai. Ekonomika ciklo smukimo metu susibalansuoja. Persigrupuoja santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų, tarp turto turėtojų ir turto naudotojų, tarp gamintojų ir vartotojų, tarp prekių grupių, tarp rinkos dalyvių. Priklausomai nuo procesų greičio tai gali įvykti ir per metus. Kuo procesas spartesnis, tuo tikslas pasiekiamas greičiau. Vis tik svarstyklėms pradėjus svirti, jos staiga nesustoja, bet iš inercijos persisveria į kitą pusę. Taip ir ekonominiai procesai ne tik susibalansuoja, bet ir iš inercijos iškrypsta į kitą pusę. Kol palaipsniui susibalansuoja, bet tuomet svarstykles vėl kas nors išjudina ir viskas prasideda iš naujo.

Bet svarbiausia yra tai, kad Lietuvos makroekonominiai rodikliai jau pakankamai suvaldyti. Prekybos deficito praktiškai nebeliko, paskutinė infliacija taip pat minimali, ar net tapo neigiama, darbo užmokestis beveik visur ženkliai sumažėjo. Tai reiškia, kad toliau bėgame iš inercijos, ir geriau būtų sustoti kol dar neišseko paskutinis kvapas.

Artimiausiu metu viltis galime dėti vėlgi į žiniasklaidą, kuri daugiausia prisideda prie ekonominių sentimentų formavimo. Greitai niūriomis naujienomis jau nieko nepavyks nustebinti, ir kad parašyti sensaciją naujieną teks sugalvoti kažką pozityvaus, kol tai taps pagrindiniu akcentu, ir rinkos dalyvių pasitikėjimas sugrįš.

Ir nepamirškite, kad investuoti reikia prieš baigiantis "krizei", nes kai visi supras, kad ji jau baigėsi, visų investicijų vertės bus padidėjusios. Tai bus krizės pabaiga Lietuvoje. Bet tik šios "krizės"...

Rokas Lukošius  

atgal