PVM (pridėtinės vertės mokestis)

Tema: Ekonomika

Terminas anglų kalba: VAT


Trumpai


PVM (pridėtinės vertės mokestis), galima sakyti, yra pagrindinis valstybės mokestis (pagal surinkimą ženkliai lenkia kitus mokesčius). Šis mokestis yra vartojimo mokestis, ir paprastai yra mokamas už didžiąją dalį valstybėje suvartojamų prekių bei paslaugų. 

Plačiau

Nors žiūrint techniškai, pridėtinės vertės mokestį valstybei sumoka įmonės, tačiau realiai jis gula ant vartotojų pečių, padidindamas galutines prekių bei paslaugų kainas. Kuo PVM šalyje didesnis – tuo brangesnės prekės ir paslaugos tampa gyventojams.


Mokesčio dydis Lietuvoje

Pagrindinis PVM tarifas Lietuvoje yra 21% (2016 metai). Šis tarifas taikomas visoms šalies teritorijoje parduodamoms prekėms ar paslaugoms, jei joms nėra taikomas lengvatinis tarifas, ir jei šias prekes ir paslaugas parduoda PVM mokėtojas (tokiais yra absoliuti dauguma).

Lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas:

  • Lengvatinis 9% PVM tarifas taikomas knygoms, laikraščiams, kitiems informaciniams leidiniams (yra išimčių), maršrutinio susisiekimo klientų vežimui, viešbučiams.
  • Lengvatinis 5% PVM tarifas taikomas neįgaliųjų priemonėms, valstybės kompensuojamiems vaistams (nuo 2017 metų taip pat ir nekompensuojamiems receptiniams vaistams, kurių apmokestinamoji pakuotės vertė didesnė nei 300 EUR)  bei medicininėms priemonėms.

21% vartojimo mokesčio dydis pasauliniu mastu yra palyginti didelis, tačiau lyginant su kitomis ES šalimis, kur vyrauja aukšti mokesčiai, jis daugiau mažiau atitinka vidurkį. Net ir norint, valstybė esanti Europos Sąjungoje sunkiai galėtų išsiskirti, nes laisvas prekių judėjimas reglamentuojamas bendrai ES ribose. Jei vienoje valstybėje prekės būtų ženkliai brangesnės nei pas kaimynus, didėtų internetinė bei kitokia prekyba iš kaimyninių šalių.

21% pridėtinės vertės mokesčio tarifas buvo įvestas 2009 metais (po finansinės krizės smarkiai išaugus biudžeto deficitui), padidinant jį nuo 19%. Kol kas šio mokesčio tarifo pakeitimai nenumatomi. 

Kaip skaičiuojamas šis mokestis; pavyzdys: tarkime prekė prieš pridėtinės vertės mokestį kainuotų 100 EUR, tai pridėtinės vertės mokestis su 21 proc. tarifu sudarytų 21 EUR, o galutinė prekės kaina būtų 121 EUR, nuo kurios mokestis sudarytų 17,4 proc.

Skaičiuoklė

 

PVM mokėtojai ir ne mokėtojai

Visos įmonės, taip pat ir kiti ūkio subjektai gali, o didžioji dalis – privalo registruotis PVM mokėtojais. Kiekvienas registruotas šio mokesčio mokėtojas turi savo mokesčio kodą, kurį nesunkiai (Lietuvos įmonėms) galima patikrinti internete.

Lietuvos įmonės privalo registruotis PVM mokėtoju, jei: 
  • Pajamos per paskutinius 12 mėnesių šalyje viršijo 45 tūkst. EUR (įskaitant susijusių įmonių grupę).
  • Lietuvoje bei valstybėse narėse įsigyjamų prekių suma viršija 14 tūkst. EUR (neskaitant naujų automobilių).

Klausimas, ar verta įmonėms registruotis PVM mokėtoju? Toks klausimas iš esmės aktualus tik smulkiesiems verslininkams, nes stambesnės įmonės bet kokiu atveju turi tapti PVM mokėtoju. Tuo tarpu smulkiajam verslininkui, kuris neprivalo tapti mokėtoju, reikėtų atsižvelgti į keletą faktorių: 

  • Ar jo klientai fiziniai ar juridiniai asmenys. Jei klientai juridiniai asmenys, jie šį mokestį susigrąžins, ir į jį nekreips dėmesio. Tuo tarpu, jei klientai – fiziniai asmenys, jiems paslaugos su šiuo mokesčiu bus brangesnės, o paslaugų teikėjo konkurencingumas silpnės, tad tokiu atveju tapti PVM mokėtoju neapsimoka. 
  • Ar jo gaminio/paslaugų savikainoje didelę dalį sudaro su pridėtinė vertės mokesčiu perkamos medžiagos ar paslaugos. Jei tai sudaro ženklią dalį, tuomet jam verta tapti šio mokesčio mokėtoju, nes kitu atveju jis nesusigrąžins pirktų medžiagų bei paslaugų mokesčio.


Importuojamos ar eksportuojamos prekės

Žvelgiant paviršutuniškai, importuojamoms prekėms pridėtinės vertės mokestis yra skaičiuojamas tuo atveju, jei prekės realizuojamos (parduodamos ir suvartojamos) šalyje. Jei jos reeksportuojamos, joms šis mokestis neskaičiuojamas, arba susigrąžinamas. 

Taip pat mokesčio nereikia mokėti už vietoje pagamintas, tačiau eksportuojamas prekes. Tačiau praktikoje atsiranda nemažai papildomų sąlygų. Kalbant apie eksportą į ES, reikėtų išskirti parduodamas prekes PVM mokėtojui, arba ne-mokėtojui. Jei parduodama PVM mokėtojui kitoje ES šalyje, tuomet skaičiuojamas 0% tarifas. Tuo tarpu parduodant prekę ar paslaugą ne-mokėtojui, mokestis jau turi būti sumokamas. Tačiau prieš eksportuojant prekes į kitą valstybę, reikėtų pasidomėti tos šalies mokesčių sistema.


Pridėtinės vertės ar pardavimų mokestis

Pridėtinės vertės mokestis nėra tas pats kas pardavimų mokestis, kuris kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, JAV) taikomas vietoj pridėtinės vertės mokesčio.

Pridėtinės vertės mokesčio esmė yra ta, kad jei prekė yra gaminama keliais etapais (perkant) medžiagas ar pusgaminius iš tiekėjų, galutinis vartotojas moka tik vieną mokestį, ir pridėtinės vertės mokesčiai nesidubliuoja. 

Šiuo atžvilgiu PVM mokestis yra efektyvesnis nei pardavimų mokestis. Tą nesunkiai galima pademonstruoti pavyzdžiu, jei įmonė gaminanti medieną nusipirks medžio rąstus, juos nusipirks su pardavimų mokesčiu. Jei ji parduos medieną baldų gamybos įmonei, ši pirkdama medieną pardavimo mokestį mokės dar sykį. Jei ši tiekėjų grandinė dar ilgesnė - tai smarkiai išaugins galutinę kainą ir sumažins bendrą konkurencingumą. 

Komentarai

Rokas_Lukosius 2016-12-01 17:56:09

Laukiame komentarų!